Benediktas XVI: Bažnyčia gina proto jėgą

Spalio 16-18 dienomis Romoje vyksta tarptautinis kongresas popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikos „Fides et Ratio“ 10-ies metų jubiliejaus paminėjimui. Ši enciklika buvo paskelbta 1998 metų rugsėjo 14 dieną. Joje buvo analizuojamas tikėjimo ir proto santykis. „Tikėjimas ir protas – tai lyg du sparnai, kuriais žmogaus dvasia pakyla į tiesos kontempliavimą“, teigia jos pirmoji frazė.

Kongreso dalyvius ketvirtadienio ryte audiencijoje priėmė popiežius Benediktas XVI, kuris pasidžiaugė, kad kongreso iniciatyvoje bendradarbiauja Popiežiškasis Laterano universitetas, Popiežiškoji mokslų akademija ir Pasaulinė katalikiškų universitetinių filosofijos institucijų konferencija. Toks bendradarbiavimas visada yra pageidautinas, norint atsakyti į vis sudėtingesnius dabartinio pasaulio iššūkius, į kuriuos įtraukti tikintieji.

Pasak Šventojo Tėvo, dešimties metų laikotarpis nuo „Fides et Ratio“ publikavimu leidžia įvertinti jos neblėstantį aktualumą ir jos autoriaus toliaregį gilumą. Enciklika pasižymėjo dideliu atsivėrimu protui, tuo laiku, kai buvo teorizuojamas proto silpnumas. Jonas Paulius II pabrėžė abipusiai susijusių proto ir tikėjimo apmąstymo svarbą, bet gerbiant kiekvienos dimensijos autonomiją. Pasak Benedikto XVI, šiuo mokymu Bažnyčia interpretavo tuometiniame kultūriniame kontekste išryškėjusį poreikį. Ji gynė proto jėgą ir gebėjimą pasiekti tiesą. Tikėjimas dar kartą buvo pristatytas kaip paskira pažinimo forma, leidžianti atsiverti Apreiškimo tiesai. Enciklikoje tvirtinama, jog reikia pasitikėti proto jėgomis ir nenusistatyti pernelyg kuklių tikslų. „Tikėjimas provokuoja protą išeiti iš kiekvienos izoliacijos“, citavo enciklikos žodžius popiežius. Jis pastebėjo, jog ir laikas aiškiai parodo, ką protas, „judinamas“ aistros tiesai, pasiekė: kas galėtų paneigti didžiųjų filosofijos sistemų indėlį žmogaus sąmoningumo vystimesi, kultūrų progrese? Šventojo Tėvo įsitikinimu, kultūros yra vaisingos tada, kada atsiveria tiesai, taip leisdamos pasiekti tikslus, kurie vis labiau sužmogina socialinį sambūvį.

Tiesos ieškojimas duoda ypač daug vaisių, jei yra remiamas meilės tiesai. Benediktas XVI citavo Augustiną: „per pažinimą turima tai, kas yra prote, tačiau joks gėris nėra tobulai pažįstamas, jei nėra tobulai mylimas“.

Benediktas XVI plačiais bruožais nusakė pastarųjų šimtmečių minties raidą, pasižyminčią perėjimų nuo spekuliatyvios minties link eksperimentinės. Ieškojimas buvo nukreiptas į gamtos stebėjimą, siekiant suvokti jos paslaptis. Troškimas pažinti gamtą vėliau tapo valia ją (dirbtinai) atkurti. Toks pasikeitimas nepraėjo neskausmingai: sąvokų raida palietė tikėjimo ir proto santykį, nulemiant jų kelių išsiskyrimą. Moksliniai ir technologiniai laimėjimai, kurie visada tikėjimą provokuoja konfrontacijai, pakeitė senąją proto sąvoką. Tam tikrą prasme išstūmė į pakraščius proto kaip galutinės tiesos ieškotojo vaidmenį, pakeičiant jį protu, ieškančiu gamtos dėsnių. Moksliniai tyrimai, be abejonės, turi pozityvią vertę. Matematikos, fizikos, chemijos ir kitų disciplinų išsivystymas bei atradimai yra proto vaisius ir išreiškia žmogaus protingumą, leidžiantį žmogui įsiskverbti į kūrinijos gelmę. Tikėjimas nebijo mokslo progreso ir tos pažangos, link kurio veda mokslo laimėjimai, jei tik jų tikslai yra pats žmogus, jo gerbūvis, visos žmonijos pažanga.

Pasitaiko, vis dėlto, jog ne visada mokslininkai orientuoja savo tyrimus link šių tikslų. Lengvas uždarbis ar, dar blogiau, arogancija pakeisti Kūrėją kartais suvaidindavo lemiamą vaidmenį. Tokiais atvejais protas gali įgyti visai žmonijai pavojingų savybių. Mokslas, tarp kitko, nėra pajėgus išplėtoti etinius principus. Gali tik juos priimti ir pripažinti juos esant būtinais, siekiant užkirsti kelią galimiems nukrypimams. Filosofija ir teologija, tokiame kontekste, tampa nepakeičiama pagalba, į kurią reikia atsižvelgti, jei norima išvengti, kad mokslas pats vienas eitų netikėtumų ir rizikos kupinu sunkiu keliu. Tai visai nereiškia riboti mokslinių tyrimų, trukdyti technikai pagaminti išsivystymo instrumentus. Tai greičiau yra atsakomybės jausmo budrumo išlaikymas, kad mokslas tarnautų žmogui. (rk)