„Su dangaus karalyste yra panašiai
kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų
į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti. Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas:
'Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai
papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!' Tačiau kviečiamieji to nepaisė
ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino
ir užmušė. Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius
ir padegė jų miestą. Galop jis tarė tarnams: 'Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji
nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves'. Tie
tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė
buvo pilna sėdinčių už stalo. Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų,
neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas
vestuvių drabužio?' Tasai tylėjo. Tuomet karalius paliepė tarnams: „Suriškite jam
rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas'.
Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų“.(Mt 22, 1–10. 11–14)
NETINKAMAS
DRABUŽIS, mons. Adolfas Grušas:
Vestuvių
puotoje, kurią Išganytojas savo palyginime sulygino su dangaus karalyste, buvo vietos
visiems: geriems ir blogiems. Be abejo, tai kažkiek padrąsina mus, nes pasakoja apie
begalinį Dievo gerumą, kuris yra atviras net ir pačiam menkiausiam savo kūriniui.
Tačiau kartais toks pasitikėjimas gali mums padaryti savotišką „meškos paslaugą“.
Viskas
lyg ir būtų gerai, tačiau mūsų pasitikėjimą savimi trikdo tas nelaimėlis, kuris, besidžiaugdamas
su visais, vis dėlto užsitraukė valdovo nemalonę ir buvo išmestas iš vestuvių menės.
Bičiuli,
kaip čia patekai, neturėdamas vestuvių drabužio?- klausia jį valdovas.
Žinoma,
surinktieji iš kryžkelių vargu ar turėjo pačius gražiausius drabužius, tačiau valdovo
dėmesį patraukė tas, vienintelis.
Apie palyginime minimą vestuvių drabužį praktiškai
visi Šventojo Rašto komentatoriai jau yra priėję vienos nuomonės: Išganytojas čia
kalba apie Dievo malonę. Vis tiktai, manau, vien tokio aiškinimo nepakanka. Būtų įdomu
sužinoti, koks buvo tas, valdovui nepatikęs drabužis.
Manau, kad mums netenka
svarstyti, kokio dydžio buvo tas drabužis. Jis tinka bet kuriam žmogui: storam ir
lieknam, jį gali apsivilkti ir vyrai, ir moterys. Kur kas blogiau, kad nemaža dalis
mūsų jį ir velkasi kuo natūraliausiai, be jokios nuostabos ar suglumimo.
Tai
rūbas, kurį mes nešiojame kasdien…
Surizikuočiau ir duoti tam rūbui pavadinimą.
Jis vadintųsi netinkamu drabužiu.
Norėčiau paaiškinti, ką turiu galvoje. Daugelis
krikščionių, o drauge su jais ir aš pats, elgiamės netinkamai savo, kaip krikščionių,
padėčiai.
Savo vardu, įrašytu krikšto knygoje, paliudijame elgesį, nesuderinamą
su mūsų pašaukimu, kompromituojantį mums suteiktą krikšto malonę.
Tas palyginime
minimas nevykėlis vylėsi, jog pakaks būti pokylio menėje, apsivilkus savo įprastiniais
skudurais.
Pernelyg daug tikinčiųjų mano, jog pakanka laikas nuo laiko apsilankyti
bažnyčioje, kartais priimti Komuniją, atkalbėti kelias atmintyje užsilikusias ar apdulkėjusioje
maldaknygėje surastas maldas, kad galėtų jaustis esą savo vietoje.
Kai kas
netgi yra įsitikinęs, jog dalyvaudamas pamaldose, jis padaro malonumą ne vien tik
kunigui, bet ir Dievui.
Žmonės nesupranta, jog viskas yra dovana iš aukštybių,
neužtarnauta malonė, už kurią reikia tik sugebėti nuoširdžiai padėkoti, o svarbiausia:
elgtis taip, kad mūsų gyvenimas atitiktų gautas dovanas.
Taip, Dievas yra dosnus,
kaip niekas kitas darantis stebuklus, tačiau drauge Jis yra ir griežtas bei reiklus..
Neįmanoma lengvabūdiškai žvelgti į Jo kvietimą, manant, jog Dievui vis tiek bus gerai
taip, kaip mes besielgtume.
Kai kuriose bažnyčiose, ypač esančiose kurortinėse
vietose, pasitaiko skelbimų, įspėjančių bažnyčios lankytojus įeiti „tinkamai apsirengus“.
Sakyčiau,
jog kartais bažnyčių lankytojai išeina iš jos „apsirengę netinkamai“. Jie niekaip
nesugeba prisiimti tokio gyvenimo būdo, kuris atitiktų tai, ką jie ką tik šventė…