Popiežius aplankė Italijos prezidentą

Šeštadienį popiežius Benediktas XVI aplankė Italijos Respublikos prezidentą Giorgio Napolitano. Šv. Tėvo vizitui Italijos prezidentūroje sąmoningai buvo parinka spalio 4-oji – Italijos globėjo šv. Pranciškaus Asyžiečio liturginio minėjimo diena. Benediktas XVI buvusioje popiežių, vėliau Italijos karalių, o dabar prezidentų oficialioje rezidencijoje – Romos Kvirinalo rūmuose – apsilankė antrą kartą. Pirmą kartą tuometinį Italijos prezidentą jis aplankė iškart po išrinkimo į Petro sostą. Su dabartiniu Italijos prezidentu Giorgio Napolitano popiežius susitiko 2006 metų rudenį, kuomet iškart po išrinkimo jis atvyko į Vatikaną.

Popiežiaus vizitas vyko pagal labai iškilmingą protokolą. Italijos kariuomenės reprezentacinis dalinys pasitiko popiežių prie valstybinės sienos – tai yra ties balta linija, sudėliota iš į grindinį suleistų travertino (o gal marmuro) blokelių, žyminčia šv. Petro aikštės, esančios Vatikano teritorijoje, ir jau Italijos teritorijoje esančios Pijaus XII aikštės ribą. Pakeliui į prezidentūrą, popiežius trumpam sustojo Romos centre, kur jį pasveikino Romos miesto meras. Paskutinę trumpos kelionės per miestą atkarpą popiežiaus automobilį lydėjo raita prezidento rūmų garbės sargyba.

Šis mano vizitas, - kalbėjo popiežius Kvirinalo rūmuose sakytoje kalboje, - yra ne tik vienas iš daugelio momentų, plačiame ir turiningame dvišalių Italijos ir Šventojo Sosto santykių kontekste, bet įgauna ir svarbią simbolinę prasmę. Daugiau kaip du šimtmečius šiuose rūmuose gyveno mano pirmtakai, iš čia jie valdė Bažnyčia, čia taip pat kentėjo ir buvo persekiojami, kaip antai popiežiai Pijus VI ir Pijus VII – abu jėga nušalinti nuo savo vyskupiškųjų sostų ir ištremti. Vienu metu šie rūmai buvo tapę prieštaravimo ženklu, kuomet Italija siekė sukurti suvienytą valstybę, o Šventajam Sostui rūpėjo išsaugoti nepriklausomybę, reikalingą Bažnyčios misijos visuotinumo garantavimui. Dėl anų kelis dešimtmečius trukusių nesutarimų ypač skaudžiai sielojosi tie, kas nuoširdžiai mylėjo ir Tėvynę, ir Bažnyčią. Vadinamasis „Romos klausimas“ galiausiai buvo išspręstas 1929 metų vasario 11 dieną pasirašytomis Laterano sutartimis. 1939 metais, minint sutarčių pasirašymo dešimtąsias metines, pirmą kartą po 1870 metų popiežius kėlė koją į Kvirinalo rūmus. Dievo Tarnas Pijus XII, kurio mirties 50-osios metinės sukanka šį spalio mėnesį, tąkart kalbėjo: „Vatikaną ir Kvirinalą, kuriuos skiria Tiberio upė, šiandien vienija taikos saitai ir bendras mūsų tėvų ir protėvių tikėjimas. Upės srautas į Tirėnų jūrą nunešė senos nesantaikos putas, o jos pakrantėse sužaliavo alyvmedžių šakos“.

Šiandien, - kalbėjo popiežius Italijos prezidentūroje, - galime patenkinti konstatuoti, jog Romos mieste Italijos Valstybė ir Apaštalų Sostas puikiai sutaria ir vaisingai bendradarbiauja. Ir šis mano vizitas liudija, jog Vatikano ir Kvirinalo kalvos viena kitos neignoruoja ir tarpusavy nelenktyniauja, bet simbolizuoja Bažnyčios ir Valstybės nepriklausomybę ir yra pasiryžusios bendradarbiaudamos tarnauti žmogaus asmens gerovei ir taikiam visuomenės sambūviui.

Kaip jau ne kartą esu sakęs ir kitomis progomis, - tęsė Benediktas XVI,- Bažnyčia nesiekia nei valdžios, nei privilegijų, nei ekonominės ar socialinės naudos. Vienintelis jos tikslas yra tarnavimas žmogui, savo veikloje besiremianti Jėzaus Kristaus žodžiais ir pavyzdžiu. Idant Bažnyčia galėtų šią misiją sėkmingai vykdyti, jai reikia plačiai suprantamos religinės laisvės. Jungtinių Tautų organizacijoje, šiemet mininčioje Visuotinės žmogaus teisės deklaracijos paskelbimo šešiasdešimtąsias metines, pabrėžiau, jog religijos laisvės garantavimas negali ribotis tik kulto laisve, bet turi būti atsižvelgiama į visuomeninę religijos dimensiją ir leidžiama tikintiesiems dalyvauti socialinio sambūvio kūrime. Čia popiežius paminėjo kelias prioritetines Bažnyčios įsipareigojimo sritis, o tarp jų - jaunosios kartos auklėjimą, visų pirma suprantamą, kaip bendrą atsakomybę, kartu su šeima ir mokykla, už tai, kad jaunoji karta išmokų atsakingai naudotis laisve, kad jai būtų įdiegtos moralinės ir kultūrinės vertybės.

Galiausiai, kalbos pabaigoje, Italijai ir visiems jos gyventojams popiežius meldė Dievo palaiminimo ir linkėjo gerovės. (jm)