Dvidešimt septintasis eilinis sekmadienis

„Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: 'Jie drovėsis mano sūnaus'. Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: 'Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą'. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Tuomet Jėzus tarė: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia. Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“. (Mt 21, 33-43)

MEILĖS ŽENKLAS, Mons. Adolfas Grušas

Pagrindinė, gal kiek ir užmaskuota mintis, girdima šio sekmadienio Evangelijoje, mums byloja apie Dievo meilę žmogui.

Vynuogyno darbininkai, apie kuriuos palyginime kalba Jėzus, tikrai nėra doro ir garbingo gyvenimo pavyzdys.

Iš tikrųjų apie žmogaus garbingumą galima spręsti tik tada, kai Viešpats, atrodytų, kiek atsitolina.

Šeimininkas… įveisė vynuogyną, aptvėrė jį, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį.

Dievas suteikė žmogui viską, tačiau kažkodėl taip išeina, kad žmogus verčiau yra linkęs nepastebėti šio Dievo dosnumo. Netgi linkstama laikytis nuomonės, kad Dievo nebuvimas užtikrina žmogui darbą ir galimybes tvarkytis taip, kaip patinka. Vynininkai džiaugiasi geru derliumi, storinančiu jų pinigines, o kai kurie mąstytojai netgi drįsta prabilti apie Dievo mirtį, į viršūnes keldami ekonominius dalykus.

Žmogumi pasitikintis Dievas drauge yra ir pasitraukęs Dievas, tačiau tokį Jo nebuvimą privalome suprasti teisingai. Jis reiškia, jog Dievas į mus žiūri labai rimtai, kad Jis pasitiki mumis, duoda mums laisvę. Tai nėra apleidimas ar pabėgimas.

Tai Dievo meilės ženklas. Galima būtų pasakyti, kad nuo žmonių pasitraukia filosofų ir išminčių sugalvotas Dievas, tačiau su mumis pasilieka pasitikintis ir mylintis Apreiškimo Dievas, Dievas, trokštantis veikti išimtinai per meilę, kurią Jis atneša žmonėms.

Skaitant palyginimo tekstą, nesunkiai galima pastebėti lygiagrečiai augančią įtampą iš abiejų pusių.

Vynininkai užsispyrusiai atmeta visus šeimininko reikalavimus. Šeimininkas vis iš naujo mėgina kalbėtis su jais.

Vynininkų blogis yra perdėtas. Šeimininkas rodo perdėtą švelnumą ir kantrybę.

Vynininkų sukilimas yra absurdiškas. Žvelgiant žmogišku žvilgsniu, šeimininko viltys susitarti irgi absurdiškos.

Neįmanoma suprasti vienų, nesuprantamai elgiasi ir Kitas.

Vynininkų godumas viršija viską. Šeimininko nuoširdumas taip pat peržengia visas ribas.

Netgi ir apie sūnų jie mąsto skirtingai.

Šeimininkas galvoja: Jie drovėsis mano sūnaus.

Vynininkai laikosi kitokios nuomonės: Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą.

Taip, mūsų ir Dievo keliai eina lygiagrečiai, tačiau pernelyg dažnai skirtingomis kryptimis.

Paradoksaliausia, kad viskas baigiasi susitikimu. Abi šalys susitinka, nors ir besilaikydamos skirtingų principų. Pas mus ateina Dievas, kuris, trokšdamas žmogaus gerovės, daro viską, kad tik galėtume būti laimingi.

Jis nesiveja mūsų, bet eina pasitikti. Jis neužpuola mūsų iš nugaros, bet visuomet susitinkame Jį akis į akį, nors mums ir atrodė, kad nusigręžėme nuo Jo.

Esame priversti pažvelgti Dievui į akis, kad ten pamatytume begalinę meilę.

Dievas atidavė viską, net ir savo vienintelį Sūnų, visą save. Daugiau Jam nebeliko nieko. Jis taip mylėjo žmones, kad nepagailėjo nė savo Sūnaus. Dabar žmonėms jau nieko nebetrūksta.

Gaila, kad taip dažnai nesugebame to pastebėti...