„Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo
aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą
šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių
dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą nužudė, o trečią užmušė
akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė
kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: 'Jie drovėsis mano
sūnaus'. Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: 'Tai įpėdinis! Eime, užmuškime
jį ir turėsime palikimą'. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi
atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ Jie atsakė: „Jis žiauriai
nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui,
atiduos vaisių“. Tuomet Jėzus tarė: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose: Akmuo, kurį
statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai
nuostabą kelia. Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai,
kuri duos vaisių“. (Mt 21, 33-43)
MEILĖS ŽENKLAS, Mons. Adolfas
Grušas
Pagrindinė,
gal kiek ir užmaskuota mintis, girdima šio sekmadienio Evangelijoje, mums byloja apie
Dievo meilę žmogui.
Vynuogyno darbininkai, apie kuriuos palyginime kalba Jėzus,
tikrai nėra doro ir garbingo gyvenimo pavyzdys.
Iš tikrųjų apie žmogaus garbingumą
galima spręsti tik tada, kai Viešpats, atrodytų, kiek atsitolina.
Šeimininkas…
įveisė vynuogyną, aptvėrė jį, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams
ir iškeliavo į svetimą šalį.
Dievas suteikė žmogui viską, tačiau kažkodėl taip
išeina, kad žmogus verčiau yra linkęs nepastebėti šio Dievo dosnumo. Netgi linkstama
laikytis nuomonės, kad Dievo nebuvimas užtikrina žmogui darbą ir galimybes tvarkytis
taip, kaip patinka. Vynininkai džiaugiasi geru derliumi, storinančiu jų pinigines,
o kai kurie mąstytojai netgi drįsta prabilti apie Dievo mirtį, į viršūnes keldami
ekonominius dalykus.
Žmogumi pasitikintis Dievas drauge yra ir pasitraukęs
Dievas, tačiau tokį Jo nebuvimą privalome suprasti teisingai. Jis reiškia, jog Dievas
į mus žiūri labai rimtai, kad Jis pasitiki mumis, duoda mums laisvę. Tai nėra apleidimas
ar pabėgimas.
Tai Dievo meilės ženklas. Galima būtų pasakyti, kad nuo žmonių
pasitraukia filosofų ir išminčių sugalvotas Dievas, tačiau su mumis pasilieka pasitikintis
ir mylintis Apreiškimo Dievas, Dievas, trokštantis veikti išimtinai per meilę, kurią
Jis atneša žmonėms.
Skaitant palyginimo tekstą, nesunkiai galima pastebėti
lygiagrečiai augančią įtampą iš abiejų pusių.
Vynininkai užsispyrusiai atmeta
visus šeimininko reikalavimus. Šeimininkas vis iš naujo mėgina kalbėtis su jais.
Vynininkų
blogis yra perdėtas. Šeimininkas rodo perdėtą švelnumą ir kantrybę.
Vynininkų
sukilimas yra absurdiškas. Žvelgiant žmogišku žvilgsniu, šeimininko viltys susitarti
irgi absurdiškos.
Neįmanoma suprasti vienų, nesuprantamai elgiasi ir Kitas.
Vynininkų
godumas viršija viską. Šeimininko nuoširdumas taip pat peržengia visas ribas.
Netgi
ir apie sūnų jie mąsto skirtingai.
Šeimininkas galvoja: Jie drovėsis mano sūnaus.
Vynininkai
laikosi kitokios nuomonės: Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą.
Taip, mūsų
ir Dievo keliai eina lygiagrečiai, tačiau pernelyg dažnai skirtingomis kryptimis.
Paradoksaliausia,
kad viskas baigiasi susitikimu. Abi šalys susitinka, nors ir besilaikydamos skirtingų
principų. Pas mus ateina Dievas, kuris, trokšdamas žmogaus gerovės, daro viską, kad
tik galėtume būti laimingi.
Jis nesiveja mūsų, bet eina pasitikti. Jis neužpuola
mūsų iš nugaros, bet visuomet susitinkame Jį akis į akį, nors mums ir atrodė, kad
nusigręžėme nuo Jo.
Esame priversti pažvelgti Dievui į akis, kad ten pamatytume
begalinę meilę.
Dievas atidavė viską, net ir savo vienintelį Sūnų, visą save.
Daugiau Jam nebeliko nieko. Jis taip mylėjo žmones, kad nepagailėjo nė savo Sūnaus.
Dabar žmonėms jau nieko nebetrūksta.