Benediktas XVI: galimybė pradėti naują žmogišką gyvybę yra dalis sutuoktinių savęs dovanojimo vienas kitam

Šių metų liepos 25 dieną sukako lygiai 40 metų nuo popiežiaus Pauliaus VI enciklikos „Humanae Vitae“ apie gimstamumo reguliavimą paskelbimo. Skaitant pastabas apie šią encikliką, rasime daug įvairaus stiprumo apibūdinimų, priklausančių nuo vertinimo perspektyvos: „nelengva“, „problematiška“, „kontraversiška“, „antimoderni“, bet taip pat „įžvalgi“ ar „pranašiška“. Daug enciklikos teiginių ėjo „prieš srovę“. Kontrastuodama XX amžiaus šeštojo ir septintojo dešimtmečių sandūroje Vakarų pasaulyje nusiritusiai „seksualinei revoliucijai“ ir jos „laisvos meilės“ principui, enciklika teigė, jog seksualumas, meilė, šeimos institutas yra esmiškai susieti. Kontrastuodama masinės dirbtinės kontracepcijos bangai, enciklika siūlė natūralų gimstamumo reguliavimo metodą.

Dėl šių temų ietys tebelaužomos ir šiandien. Atsirado ir naujų faktorių. Antai, po AIDS epidemijos identifikavimo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje ir po dramatiškų šios epidemijos aukų istorijų „laisvos meilės“ idealas priblėso.

Dėl naujų faktorių atsiradimo, dėl naujų žinių sukaupimo, dėl pačios visuomenės raidos būtina šias temas nuolatos persvarstyti. Spalio 3-4 dienomis Romoje vykstanti tarptautinė konferencija „Humanae Vitae: vienos enciklikos aktualumas ir pranašystė“ yra vienas iš rimtų bandymų atnaujinti enciklikos „Humanae Vitae“ ir joje paliestų temų suvokimą. Tarp konferencijos organizatorių yra Katalikiškas Švenčiausiosios Širdies universitetas, taip pat Popiežiškasis „Jono Pauliaus II“ institutas santuokos ir šeimos studijoms, suteikęs konferencijai savo patalpas.

Benediktas XVI konferencijos išvakarėse per „Jono Pauliaus II“ instituto pirmininką monsinjorą Livio Melina konferencijos dalyviams adresavo laišką, kuriuo pasidalijo keliomis mintimis, pasiūlymais bei padrąsinimais.

Anot Šventojo Tėvo, Pauliaus VI enciklika „Humanae Vitae“ palietė vieną iš esminių santuokinio pašaukimo ir iš jo kylančio specifinio šventumo kelio aspektų. Sutuoktiniai, gavę meilės dovaną, yra pašaukti tapti vienas kitam dovana be jokių ribų. Tik taip sutuoktinių gyvenimo meilės aktai, suvienydami juos į vieną kūną, kuria autentišką asmeninę bendrystę. Dovanos totalumo logika savaime apima santuokinę meilę; per Šventosios Dvasios sakramentinį išliejimą taipogi tampa būdu savo gyvenime realizuoti autentišką krikščionišką santuokinę meilę.

Galimybė pradėti naują žmogaus gyvenimą yra integrali sutuoktinių savęs dovanojimo dalis. Kiekviena meilės forma siekia skleisti tą pilnatvę, kuria gyvena. Santuokinė meilė turi savo išraiškos būdą: vaikų gimdymą. Taip ji ne tik yra panaši, bet taipogi bendradarbiauja Dievo meilėje, kuri save parodo pašaukdama gyveniman asmenis.

Pasak Benedikto XVI, atmesti šią išraiškos dimensiją per veiksmą, kuris siekia sutrukdyti vaikų pradėjimą, reiškia neigti intymiąją santuokinės meilės tiesą.

Jono Pauliaus II mokymo šviesoje vaikai nėra tik žmonių projekto dalis, tačiau dovana, kurią reikia priimti su atsakingo dosnumo nuostata Dievo, pirmosios žmogaus gyvybės šaltinio, atžvilgiu.

Didysis sutuoktinių „taip“ meilės grožiui apima dvigubą dėkingumą: tėvų dėkingumą už vaiko dovaną ir vaiko dėkingumą žinant, kad jo gyvybės pradžia yra tokioje didelėje ir dosnioje meilėje.

Kita vertus, yra tiesa, kad sutuoktinių gyvenime gali atsirasti svarbių aplinkybių, dėl kurių išmintinga daryti pertraukas vaikų gimdyme ar net visai juos nutraukti. Štai čia natūralių moters vaisingumo ritmų pažinimas tampa svarbus sutuoktinių gyvenime. Stebėjimo metodai, kurie leidžia poroms nustatyti vaisingumo laikotarpius, joms leidžia administruoti pagal tai, ką Kūrėjas išmintingai įrašė į žmogaus prigimtį, netrikdant integralios seksualinio dovanojimosi prasmės. Tokiu būdu sutuoktiniai, gerbdami pilną jų meilės tiesą, galės ją išreikšti prisitaikant prie vaisingumo ritmų, neatimant nieko iš savęs dovanos totalumo, išreiškiamo kūno vienybės. Žinoma, tai reikalauja brandumo meilėje, kuris nėra betarpiškas, tačiau apima dialogą ir abipusį klausimąsi, seksualinio impulso valdymą dorybės augimo kelyje.

Popiežius išsakė savo padrąsinimus tyrėjams, kurie kovoja su nevaisingumu, tiek siekiant užkirsti jam kelią iš anksto, tiek padedant sterilioms poroms, primindamas, jog tokios pastangos turi gerbti žmogaus orumą.

Šventasis Tėvas klausė: kodėl šiandien pasaulis ir taipogi nemažai tikinčiųjų taip sunkiai supranta Bažnyčios žinią apie santuokinės meilės grožį jos natūraliame pavidale. Popiežius priminė, jog technikos leidžiami sprendimai didžiuosiuose žmogaus klausimuose gali pasirodyti lengvesnė išeitis, tačiau technika negali pakeisti žmogaus laisvės ir atsakomybės, ypač kai kalbama apie meilę. (rk)