Spalio 2 dieną sukako 80 metų nuo katalikų organizacijos „Opus Dei“ įkūrimo. Šią organizaciją,
jau plačiai paplitusią ir žinomą, visų pirma ispanų kalbos šalyse, 1982 metais popiežius
Jonas Paulius II perorganizavo į asmeninę prelatūrą, tai yra hierarchinį juridinį
Bažnyčios vienetą, lygų vyskupijai, tik neturintį savos teritorijos.
Šio katalikų
judėjimo, vėliau virtusio savarankiška vietine Bažnyčia, pradininkas buvo Ispanijoje
1902 metais gimęs kunigas Josemaria Escriva de Balaguer. Jis 1928 metų spalio 2 dieną
įkūrė katalikų pasauliečių judėjimą, pavadintą „Opus Dei“ – „Dievo darbu“, „Dievo
kūriniu“. 1950 metais judėjimui buvo suteiktas Šv. Sosto pripažinimas, o 1982 metais
jam buvo suteiktas asmeninės prelatūros statusas. Asmeninė prelatūra savo veikla ir
paskirtimi panaši į vyskupiją, tačiau neturėdama savo konkrečios teritorijos, bet
veikdama kitų vyskupijų teritorijose, savo veiklą privalo derinti su vietiniais ordinarais.
Opus Dei veiklos sritis – apaštalavimas tarp pasauliečių, o tikslas – šventumo siekimas
kasdieniame gyvenime, kad profesinė bei visuomeninė veikla būtų neatskirta, bet sudarytų
vientisą šventumo ir Dievo kupiną gyvenimą. Opus Dei steigėjas Josemaria Escriva de
Balaguer mirė Romoje 1975 metais. 1992-aisiais buvo paskelbtas palaimintuoju, o 2002-aiais
– šventuoju.
Šiandien Opus Dei turi 85 tūkstančius narių visame pasaulyje.
Didžiulė dauguma yra pasauliečiai; kunigai sudaro tik apie 2 procentus visų prelatūros
narių.
Dažnas šiuolaikinėje visuomenėje gyvenantis žmogus apie Opus Dei prelatūrą
žino tik tiek, kiek girdėjo apie ją kalbant kai prieš porą metų buvo labai plačiai
komentuojama Dano Browno knyga „Davinčio kodas“ ir pagal ją pastatytas filmas. Prelatūros
nariai buvo rimtai susirūpinę, kad anų dviejų masinės kultūros kūrinių paskleisti
prasimanymai ir nesąmonės rimtai pakenks Opus Dei įvaizdžiui ir veiklai. Dabar, praėjus
keleriems metams, vis dėlto konstatuojama, kad knygos ir filmo efektas buvo priešingas.
Knygoje ir filme paskleistų absurdiškų nesąmonių nieks rimtai neėmė į galvą, o reklama,
kad ir negatyvi, sužadino platesnį susidomėjimą Opus Dei. Pastaruoju metu gerokai
padidėjo besidominčiųjų prelatūra ir norinčiųjų į ją stoti skaičius. Neretai besidomintieji
prisipažįsta, kad būtent knyga ir filmas paskatino rimčiau susidomėti prelatūros veikla.
Kodėl
vis dėlto tiek daug išankstinių nusistatymų prieš Opus Dei, tiek daug prietarų ar
net neapykantos? Į tai atsako prelatūros atstovas spaudai Pippo Corigliano.
Jonas
Paulius II prieš kurį laiką yra pasakęs: „Visi gerai kalba apie Motiną Teresę; o blogai
apie popiežių ir apie Opus Dei. Kodėl? Ogi todėl, kad velnias puikiai žino, kam reikia
smogti“. Šituo jis norėjo pasakyti, kad šiuolaikinė sekuliarizuota visuomenė dar toleruoja
katalikų vykdomą labdarą, bet nesutinka, kad katalikai imtųsi kitokios visuomeninės
veiklos. Toks požiūris – tai jau šimtmečiais trunkančio laicizmo rezultatas,- sakė
Opus Dei prelatūros atstovas spaudai. (jm)