„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jis kreipėsi į pirmąjį, sakydamas: 'Vaike,
eik ir padirbėk šiandien vynuogyne'. Šis atsakė: 'Nenoriu', bet vėliau apsigalvojo
ir nuėjo dirbti. Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžiais. Šis jam
atsakė: 'Einu, viešpatie', bet nenuėjo. Katras iš jų įvykdė tėvo valią?“ Jie atsakė:
„Pirmasis“. Tuomet Jėzus tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės
greičiau už jus pateks į Dievo karalystę. Nes Jonas atėjo pas jus teisybės keliu,
bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo. Bet jūs, nors tai matėte,
nė vėliau neapsigalvojote ir netikėjote juo“. (Mt 21, 28-32)
PAKLUSNUS
TIKINTYSIS, Mons. Adolfas Grušas
Dangaus Tėvas
nereikalauja, kad mes iškart pasakytume: „Taip“. Jis laukia... Laukia ne akimirkos,
kai mes apsispręsime ištarti pritarimo žodį, bet nori mus pamatyti besidarbuojančius. Viešpaties
vynuogynas nebus tvarkingai prižiūrėtas vien tik tūkstančius kartų skanduojant „taip“. Deja,
šiais laikais nemaža deklaruojančių pasirengimą darbui lygiai taip pat greitai randa
pasiteisinimų, kaip to darbo išvengti. Tas, kuris lengvai susilenkia, demonstruodamas
pagarbą, paprastai neturi noro pasilenkti, kad ant nugaros būtų uždėta našta. Jėzaus
papasakotas palyginimas kviečia mus pamąstyti, kokia yra tikroji paklusnumo prasmė.
Pasitaiko, kad kas nors demonstruoja nepaklusnumą iš meilės, o kitas yra ištikimas
todėl, kad yra visiškai nejautrus. Ko gero, šiuolaikinėje Bažnyčioje tenka labiau
bijoti ne atsisakymo ką nors daryti, kiek paviršutiniško sutikimo, entuziastingo pritarimo,
iškilmingų pareiškimų, veidmainiško pasipiktinimo ir garsių šūkių. Panašu, kad Bažnyčia
dabar yra džiūgaujanti, bet ne klausanti. Pernelyg dažnai plojimai savotiškai užbaigia
kalbą ar pamokslą arba net jį pertraukia, tačiau labai sunkiai tie džiūgavimai virsta
konkrečiu įsipareigojimu. Viešai demonstruojamas paklusnumas paprastai atrodo kažkiek
įtartinas ir teisėtai galima suabejoti, ar tai nebuvo tik miklus manevras, siekiant
išvengti kitų, nedėkingų įpareigojimų. Todėl šiandien girdimas Evangelijos palyginimas
turėtų atkreipti ir Bažnyčios vyresniųjų dėmesį, kurie turi būti atsargūs ir neskubėti
pasitikėti vien tik jiems sakomais žodžiais: nei tais, kurie, galbūt, įžeidžia jų
ambicijas, nei tais, kurie, tarsi medus, glosto jų tuštybę. Pernelyg dažnai žodžiai
tampa savotiška dūmų uždanga, todėl reikia palaukti, kol tie dūmai išsisklaidys, nesvarbu
kokie jie būtų: smilkalų ar ašarinių dujų. Tik pagal tai, kaip elgiasi žmogus, galima
jį įvertinti. Deja, dažniausiai premijuojama už nusilenkimus, šypsenas, išorinę
pagarbą, pareikštą automatiškai, net nepagalvojus... Iš tikrųjų šis palyginimas
labai akivaizdžiai iliustruoja griežtą Jėzaus įspėjimą Kalno pamokslo pabaigoje: Ne
kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į dangaus karalystę, bet
tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Evangelistas Lukas yra užrašęs
dar griežtesnį Išganytojo posakį: Kam vadinate mane: „Viešpatie, Viešpatie“, o nedarote,
ką sakau?! Norint parodyti paklusnumą Viešpačiui, nepakanka vien kalbėti apie tai,
bet reikia daryti tai, kas yra įsakyta. Dievui nelabai rūpi mūsų žodžiai. Jis labiau
vertina tai, ką darome. Tik mes, tarsi apimti savotiško apsėdimo, nesiliaujame
kalbėti, apsiribodami vien tik tuo. Kalbame apie nusižeminimą, tikėjimą, meilę, vienybę,
taiką, dialogą, toleranciją, pliuralizmą, asmens vertę, moters vietą Bažnyčioje... Deja,
praktiškai niekuomet nesusimąstome, kad iš tikrųjų patys turime būti nusižeminę, paklusnūs,
puoselėti tikėjimą, iš tikrųjų mylėti artimą, nuoširdžiai gerbti kitą žmogų... Kuomet
mums kas nors tai prikiša, atsakome, cituodami garsių teologų raštus, garsiai kalbėdami
apie principus. Nebijome pasakyti: „taip“. Ir manome, kad įvykdėme Dievo valią...