Bendroji audiencija. Popiežiaus katechezė: „Paulius ir kiti apaštalai“.
Tęsdamas katechezių ciklą, skirtą Tautų apaštalui šv. Pauliui, šio trečiadienio rytą
vykusios bendrosios audiencijos dalyviams popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie Pauliaus
ryšius su kitais apaštalais.
Nors Paulius buvo beveik Jėzaus bendraamžis, Jėzaus
viešosios veiklos metu Pauliui neteko su juo susitikti. Tik po Pauliaus gyvenimą radikaliai
permainiusio susitikimo prie Damasko vartų, jis suprato turįs būtinai susipažinti
su pirmaisiais, asmeniškai Jėzų sekusiais mokiniais, kuriuos Mokytojas siuntė skelbti
jo Evangelijos iki pat žemės pakraščių.
Apie kontaktus su kai kuriais iš Dvylikos
Paulius pasakoja Laiške Galatams. Visų pirma jis mini Petrą, tai yra Kefą, Kristaus
išsirinktą uolą, ant kurios jis statė savo Bažnyčią; „Viešpaties brolį“ Jokūbą ir
Joną. Paulius neabejodamas tvirtina, kad šitie mokiniai yra Bažnyčios „kolonos“. Ypatingai
svarbus buvo Jeruzalėje įvykęs Pauliaus susitikimas su Petru. Ištisas 15 dienų Paulius
buvo pas jį svečiuose, klausinėjo apie žemišką Jėzaus gyvenimą, troško labai nuodugniai
viską išsiaiškinti apie Tą, kuris jį apakino prie Damasko ir kuris krikščionių persekiotoją
pavertė Nukryžiuotojo Mesijo ir Dievo Sūnaus uoliu skelbėju.
Ką Paulius sužinojo
iš apaštalų? Ko iš jų išmoko? Pirmajame Laiške Korintiečiams aptinkame du Jeruzalėje
suformuotos krikščionių tradicijos fragmentus. Paulius juos perduoda labai iškilminga
forma, pažodžiui taip, kaip juos išmoko. „Aš jums perdaviau, ką esu gavęs“,- sako
Paulius, pabrėždamas, jog svarbu, kad apaštalų paveldas būtų ištikimai perduotas būsimoms
krikščionių kartoms. Pirma iš tų dviejų Pauliaus Jeruzalėje išmoktų ir ištikimai perduotų
krikščionių tikėjimo formulių kalba apie Eucharistiją: „Aš tai gavau iš Viešpaties
ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną
ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas.
Tai darykite mano atminimui“ (1 Kor 11, 23-25). Antra Pauliaus kartojama Tradicijos
formulė kalba apie Prisikėlimą: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent:
Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas
trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai“ (1 Kor 15,
3-5). Šį tekstą, vardijantį prisikėlusio Kristaus pasirodymus, Paulius užbaigia užuomina
apie Kristaus pasirodymą ir jam pačiam kelyje į Damaską: „O visų paskiausiai, lyg
ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man“ (1 Kor 15, 8). Paulius, buvęs Dievo Bažnyčios
persekiotojas, supranta negalįs savęs laikyti lygiu kitiems apaštalams, tačiau kartu
jis priduria: „Dievo malone esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia“
(1 Kor 15, 10) ir būtent Dievo malonė jį stato į tą pačią gretą su tais, kurie buvo
Kristaus prisikėlimo liudininkai. „Taigi ar aš, ar jie, - sako Paulius, - taip mes
skelbiame, ir taip jūs įtikėjote“ (1 Kor 15, 11).
Paulius pabrėžia kaip gyvybiškai
svarbi Tradicija, kurią Bažnyčia perduoda savoms bendruomenėms. Tai įrodymas kaip
labai klysta tie, kas tvirtina, kad Paulius sukūrė krikščionybę. Iš tiesų gi, prieš
pradėdamas skelbti Kristų, Paulius jį sutiko kelyje į Damaską, bendravo su juo Bažnyčioje,
mokėsi jo iš apaštalų ir iš kitų mokinių, asmeniškai su Kristumi susidūrusių Galilėjos
keliuose. (jm)