Mylinčiam Viešpatį darbas dėl dangaus Karalystės yra atlygis ir laimė

Sekmadienio „Viešpaties Angelo“ maldos susitikime su tikinčiaisiais Kastelgandolfe, popiežiaus vasaros rezidencijoje Romos apylinkėse, Benediktas XVI priminė, jog dienos skaitinys iš Evangelijos pagal Matą pasakoja apie vynuogyno šeimininką, kuris skirtingomis dienos valandomis pasiunčia darbininkus darbuotis jo vynuogyne, tačiau vakare visiems sumoka vienodą atlygį, taip sukeldamas protestą tų, kurie pradėjo dirbti anksčiausiai.

Šventasis Tėvas paminėjo, jog jo išrinkimo šv. Petro įpėdiniu dieną jis spontaniškai kreipėsi į šv. Petro aikštėje susirinkusią minią prisistatydamas kaip į Viešpaties vynuogyną pakviestas darbininkas. Taigi, ši Evangelijos apie vynuogyno šeimininką ir darbininkus parabolė simboliškai susijusi su jo pontifikato pradžia ir mokymu.

Komentuodamas Evangeliją, popiežius sakė, jog vynuogyno šeimininko duotas atlygis už darbą simbolizuoja amžinąjį gyvenimą. Šis gyvenimas yra dovana, kurią Dievas skiria visiems. Todėl tie, kurie buvo „paskutiniai“, tampa „pirmais“. O tie, kurie buvo „pirmi“, rizikuoja tapti „paskutiniais“. Anot Šventojo Tėvo, vynuogyno šeimininko elgesys pirmiausia rodo, jog jis netoleruoja „bedarbystės“: jis nori, kad visi darbuotųsi jo vynuogyne. Ir būti pašauktais darbuotis vynuogyne jau yra pirmasis atlygis. Darbuotis Viešpaties vynuogyne, bendradarbiauti Jo darbe jau savaime yra neįkainojama premija, atperkanti kiekvieną nuovargį. Tačiau tai supranta tik tas, kuris myli Viešpatį ir jo Karalystę. O tas, kuris dirba tik dėl pinigo, niekad nesuvoks šio neįkainojamo lobio vertės.

Benediktas XVI taipogi priminė, jog sekmadienį Bažnyčioje buvo minimas evangelistas Matas, kuris mums ir perteikė vynuogyno parabolę.

Man patinka pabrėžti, - sakė Šventasis Tėvas, - Matas pats tiesiogiai išgyveno (parabolės) patirtį. Prieš Jėzui jį pašaukiant, jis buvo mokesčių rinkėjas ir todėl buvo (žydų) laikomas viešu nusidėjėliu, išmestu iš „Viešpaties vynuogyno“. Tačiau viskas pasikeičia, kai Jėzus praeidamas pro jo mokesčių stalą pažvelgia į jį ir taria: „sek mane“. Matas atsistoja ir seka jį. Iš viešo nusidėjėlio tampa Kristaus mokiniu. Iš „paskutiniojo“ tampa „pirmu“: dėka Dievo logikos, kuri, mūsų laimei, yra skirtinga nuo pasaulio logikos. „Mano mintys nėra jūsų mintys, mano keliai nėra jūsų keliai“ per pranašo Izaijo burną sako Viešpats.

Taip pat ir apaštalas Paulius, kurio jubiliejinius metus švenčiame, patyrė džiaugsmą būti pašauktu darbuotis Viešpaties vynuogyne. Ir kiek darbo padarė! Tačiau, - pažymėjo Benediktas XVI, - kaip Paulius pats pripažino, tai Dievo malonė jame veikė, ta malonė, kuri iš Bažnyčios persekiotojo jį pavertė tautų apaštalu. Paulius suprato, kad veikimas dėl Viešpaties jau šioje žemėje yra atlyginimas.

Baigdamas apmąstymą Šventasis Tėvas linkėjo savo klausytojams Mergelės Marijos užtarimo ir pagalbos mums visada ir su džiaugsmu atsiliepti į Viešpaties kvietimą, į laimės, jog galime darbuotis dėl dangaus Karalystės atradimą. (rk)