Dvidešimtpenktasis eilinis sekmadienis

„Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: 'Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!' Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir taria jiems: 'Ko čia stovite visą dieną be darbo?' Tie atsako: 'Kad niekas mūsų nepasamdė'. Jis taria jiems: 'Eikite ir jūs į vynuogyną'. Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: 'Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutinių ir baigdamas pirmaisiais!' Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: 'Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą'. Bet jis vienam atsakė: 'Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!' Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“. (Mt 20, 1–16)



DIDŽIAUSIAS ATLYGINIMAS, Mons Adolfas Grušas:



Šiandien girdimą Jėzaus palyginimą savotiškai išprovokavo apaštalas Petras, visų vardu pradėjęs klausinėti: „Štai, mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“

Tai konkretus reikalavimas duoti teisingą atlygį. Panašu, kad Petras elgiasi, kaip apaštalų profsąjungos lyderis.

Jėzus nuramina apaštalus, netgi iškilmingai pažada: „Jūs sėdėsite dvylikoje sostų ir teisite dvylika Izraelio giminių“.

Išganytojas kalba ir apie amžinąjį gyvenimą, kaip atlyginimą už tarnavimą Jam, tačiau tame atsakyme skamba ir savotiškas priekaištas. Viešpats tarsi klaustų: „Ar tikrai jūs norite suvesti sąskaitas su manimi? Bijotės, kad aš nebūsiu toks dosnus, kaip jūs? Galvojate, kad jus apgausiu? O gal įsivaizduojate, kad Dievas, norėdamas atsilyginti, privalo laikytis jūsų teisingumo kriterijų ir taikyti jūsų smulkmeniškus tarifus?“

Kaip tik tada Jėzus ir papasakojo palyginimą apie vynuogyno darbininkus: vaizdingą, aiškiai parodantį Dievo požiūrį į mūsų tarnystę Jam.

Viešpats aiškiai sako, kad pašaukimas tarnauti Kristui jau yra malonė. Tai, kad mes darbuojamės Viešpaties vynuogyne, jo Karalystės labui, jau yra dovana ir atlyginimas. Visa kita, ką gauname daugiau, yra Dievo dosnumo ženklas.

Viešpaties akyse svarbiau yra ne kentėti ir sunkiai darbuotis, bet priimti kvietimą dirbti Jo vynuogyne.

Bažnyčioje nėra vyresniųjų pirmenybės ir su tuo susijusių išskirtinių teisių. Dievas ir paskutiniuosius gali vertinti taip pat, kaip ir pirmuosius, ir netgi labiau už pirmuosius. Viskas priklauso ne nuo „tarnystės metų“, bet nuo uolumo, nesuinteresuotumo, pasirengimo visuomet atsiliepti į Dievo balsą, skambantį kituose žmonėse.

Tai, kad Dievas kviečia mus, byloja ne apie norą duoti uždirbti bedarbiams, bet apie tai, kad Viešpaties vynuogynas yra atviras visiems.

Dievas yra nepaprastas šeimininkas. Jis savo dosnumo šeimininkas. Jis eina gatvėmis kiekvieną dienos valandą, kviesdamas visus, ir visiems kartoja savo pažadą: „Kas bus teisinga, aš jums duosiu“.

Jis pernelyg nesirenka. Vienintelė sąlyga kviečiamiesiems – tai ištarti: „Taip“. Dievas nežiūri net į laikrodį. Jam visuomet yra tinkamas laikas.

Jis neprašo niekieno rekomendacijų. Netgi būtų galima sakyti, kad Jis suteikia pirmenybę tiems, kurie niekada nesulauktų jokios rekomendacijos: muitininkams, prostitutėms, plėšikams,- žmonėms, kurių tikrai nė vienas nelaikytume tinkamais Jo vynuogyno darbininkais (na, bent jau tokiais, kurie būtų verti darbuotis šalis mūsų)…

Santykiuose su Dievu reikalingas pasitikėjimas ir, bet kuriuo atveju, neturime mėginti derėtis su Juo.

Visuomet, kai kas nors leidžiasi į derybas, reiškia, kad jis pirmiausia labiausiai vertina savo paties darbus, kai tuo tarpu tikras religinis santykis pirmiausia iškelia žmogui suteiktą Dievo malonę, o ne žmogaus darbus Dievo šlovei.

Vis dar yra krikščionių, tikinčių, kad tikėjimas yra tai, ką jie duoda Dievui… Tuo tarpu tikėjimas yra tai, ką Dievas duoda mums.

Vis dar yra krikščionių, kuriems sąžinės tyrimas vakare tampa ne prisiminimu to, ką jie įsiskolino Dievui, bet labiau išvardinimu to, ką patys padarė gero. Jei galėtų, jie tikriausiai ištiestų kaklą, kad įsitikintų, ar danguje Šeimininkas tikrai užrašė visus jų gerus darbus.

Šį pratimą jie kartoja kiekvieną vakarą, nes juk niekada negalime būti dėl visko tikri. Tikriausiai pravartu atgaivinti Viešpaties atmintį…

Tai samdinių mentalitetas… Įgimtas nesugebėjimas jaustis „nenaudingais tarnais“…

Mes pernelyg dažnai nesuprantame, kad pavojinga iš Dievo reikalauti „to, kas yra teisinga“, kad absurdiška mėginti suvedinėti su Juo sąskaitas. Kažin, jei Dievas iš mūsų griežtai pareikalautų atsiskaityti už savo darbus vien tik vadovaudamasis teisingumu, kaip tai sugebėtume padaryti?

Tikras Viešpaties darbininkas neskaičiuoja būsimo atlyginimo. Jis yra laimingas, galėdamas jau dabar darbuotis Karalystės labui, jausti Viešpaties gerumą ir gyventi džiugia viltimi.

Mes žinome, kad Viešpats mums ištars: „Aš esu geras“…