Stigmatizuotojo tėvo Pijaus slaptas pasakojimas

Italijoje išėjo nauja knyga apie mistiką ir stigmatizuotąjį tėvą Pijų iš Pietrelčinos, kurioje pateikiami dar iki šiol neskelbti autobiografiniai duomenys. Tai buvo įmanoma padaryti, nes popiežiaus Benedikto XVI noru nesenai buvo atidaryti Tikėjimo mokymo kongregacijos archyvai apimantys medžiagą iki 1939 metų.

Iki šiol buvo manoma, jog tėvas Pijus niekam nėra atskleidęs kas tiksliai įvyko tą dieną, kai gavo stigmas. Viename Pijaus laiške savo dvasios vadovui kun. Benedetto da San Marco in Lamis užsimenama apie „paslaptingos būtybės“ pasirodymą, tačiau nepateikia jokių kitų detalių.

Naujojoje knygoje „Tyrimas apie tėvą Pijų. Slapta autobiografija“, kurią parengė kun. Francesco Castelli, pirmą kartą pateikia vysk. Raffaello Carlo Rossi, Tikėjimo mokymo kongregacijos apaštališkojo vizitatoriaus, surašytą ataskaitą. Šioje ataskaitoje teigiama, jog tėvas Pijus stigmų gavimo metu turėjo pokalbį su nukryžiuotu Jėzumi.

1921 metų birželio 15 d., netrupus po 17 valandos, vyskupo paklaustas tėvas Pijus atsako taip: „1918 m. rugsėjo 20 d., po Šv. Mišių aukos, užtrukęs privalomai padėkos maldai presbiterijoje, staiga pajutau stiprų drebulį, po to grįžo ramybe ir išvydau Viešpatį, nukryžiuotojo pozoje. Neprisimenu kryžiaus, tačiau Jis skundėsi dėl neištikimybės žmonių, ypatingai tų, kurie yra pasišventę Viešpačiui ir kuriems Ji teikia pirmenybę“. Toliau tėvas Pijus tęsia pasakojimą, kad Kristus kenčia ir nori leisti kitiems dalyvauti jo Kančioje, kad Kristus pakvietė įsijausti ir medituoti jo skausmus, ir tuo pačiu rūpintis brolių sveikata. Pajutęs užuojautą Viešpaties skausmams ir paklausęs ką galėtų padaryti, tėvas Pijus išgirdo balsą: „Tave sujungiu su mano Kančia“. Netrukus po to, kaip teigia pats tėvas Pijus, išnykus vizijai, pamatė žaizdas, iš kurių lašėjo kraujas.

Pasak knygos autoriaus, tėvas Pijus atskleidžia, jog stigmos buvo Jėzaus kvietimo pasekmė, o ne asmeninis Pijaus prašymas. Be kita ko, tai atskleidžia vienuolio laisvą valią, nuolankumą, žaizdų slėpimą ir kančią jas rodyti viešai.

Knygoje taip pat pateikiamos ir tėvą Pijų apklaususio vyskupo Rossi išvado bei pačių stigmų aprašymas. Apaštališkasis vizitatorius atskleidžia, kad tėvo Pijaus žaizdos nepūliavo, nemažėjo ir negijo. Nepaaiškinamai liko atviros ir kraujuojančios, o tėvas Pijus nustojo jas tepti jodo tinktūra, nes ja nesėkmingai bandė sustabdyti kraujavimą.

Tėvo Pijaus šono stigmos vyskupo Rossi aprašymas yra skirtingas nuo tų, kurie tai padarė iki jo ir po jo. Pasakyk vyskupo, šono žaizda yra trikampio formos ir su aiškiais žaizdos kraštais. Priešingai nei kiti gydytojai, vyskupas taip pat paliudija, jog nėra atsivėrimų, įpjovimų ar žaizdų, o kraujas išteka sunkdamasis per odą. Knygos autorius kun. Francesco Castelli teigia, kad neįmanoma įsivaizduoti, jog tėvas Pijus būtų galėjęs pats pasidaryti aiškios formos žaizdas pastoviai ir ilgiau kaip 60 metų.

Galiausiai, anot vysk. Rossi ataskaitos, tėvo Pijaus stigmos skleidė gėlių našlaičių kvapą, o ne gendančių audinių nemalonų kvapą. Be to vyskupo ataskaitoje tvirtinama, kad tėvas Pijus neturėjo kitų Kristaus kančios žymių, o tik ant rankų, kojų ir šone. Taigi, šis liudijimas paneigia hipotezę, kad iki 1921 metų šventasis turėjo ir žaizdą ant nugaros. (kl)