„Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys,
tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad
visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų,
pranešk bažnyčiai. O jei nepaklus nė bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas.
Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik
atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“. „Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars
žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du
ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“. (Mt 18, 15–20)
MEILĖS
KANČIA
Petras galiausiai suprato, kad Dievo, apie kurį kalba Jėzus, veidas
yra kupinas meilės ir gailestingumo, tačiau tai rimta ir reikli meilė: Dievas, mylėdamas,
yra pasirengęs net prisiimti mirtį. Vadovaujantis šia logika, kančia yra ne klaida
gyvenimo kelyje, ne kažkas, ko būtina išvengti bet kuria kaina, tačiau gali tapti
galimybe išreikšti savo jausmus. Kančia – tai kitas meilės vardas. Įmanoma mylėti,
atiduodant save, pamirštant save patį. Tai yra susiję ir su laisve. Meilė be atsako,
nuvilta meilė tampa skausmo šaltiniu. Dievas kenčia, nes Jis be galo myli. Sekti
Jėzų iš Nazareto, reiškia: būti pasirengus mylėti visuomet, bet kokia kaina, iki skausmo,
nugalint save, savo paties lūkesčius. Nėra lengva priimti tokį požiūrį, nes daugelis
Jėzaus mokinių šį pasiūlymą vertina, vadovaudamiesi savimeile, ir todėl nesugeba įžvelgti
tikrojo Dievo Veido. Jėzus, kalbėdamas mokiniams apie savo būsimąją kančią, aiškiai
viską sustatė į vietas: Dievas nenori kančios, tačiau priima kančią, nes ji būtina,
norint mylėti. Jėzus siūlo atiduoti gyvybę už kitus, nes jau pats tai padarė anksčiau
už kitus. Apaštalas Paulius taip aiškiai suvokė meilės pilnatvę, kad netgi ryžosi
teigti tai, kas tų laikų pamaldžiam izraelitui skambėjo vos ne kaip šventvagystė:
meilė atbaigia Dievo Įstatymą, jį papildo, netgi jį pakeičia. Daugelis jo tikėjimo
brolių ir, nėra ko slėpti, nemaža mūsiškių, galvojo, jog skrupulingas Dievo įsakymų
laikymasis veda į tobulybę. Šventasis Paulius pats buvo patyręs, kaip toks elgesys
jį buvo padaręs krikščionių persekiotoju ir žudiku... Kartais darosi neramu, matant,
kaip istorijos bėgyje daug krikščionių ir Bažnyčios žmonių, remdamiesi Dievo įstatymu,
pateisindavo neįsivaizduojamą prievartą. Žinoma, galima sakyti, jog kiekvieną atvejį
reikia svarstyti, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, tačiau tai nekeičia klausimo
esmės: mus išgelbėti gali ne Įstatymas, bet brandi, sąmoninga, krikščioniška meilė. Apie
tai mąstydamas šventasis Augustinas padarė tokią esminę išvadą: “Mylėk ir daryk ką
nori!” Meilė yra mūsų tikėjimo širdis... Tikime, jog galime mylėti labiau, tikime,
nes suprantame, jog esame mylimi meile be pasmerkimo, be sąlygų, mus išvaduojančia
meile... Gali atrodyti kiek ir keistoka, tačiau kaip tik šio sekmadienio Evangelija
mums ir kalba apie bendruomenę, gyvenančią šia išlaisvinančios meilės logika. Išganytojas
duoda mokiniams patarimus, kaip reikia spręsti tarp tikėjimo brolių kylančius konfliktus.
Jo siūlomas būdas kupinas pagarbos, nusižeminimo, supratingumo klystančio žmogaus
atžvilgiu, leidžiant šiam susimąstyti, apsvarstyti savo elgesį, paskui pasitelkiant
kitą brolį ir, galiausiai, bendruomenę... Tai meilė, kuomet skauda širdį, tačiau
kartu nebijoma to skausmo, nes trokštame meilės ir norime būti mylimi... Tiesą
sakant, paprastai tokia praktika mums yra gana tolima... Kai viskas sekasi gerai,
gyvename užsidarę savo pasaulyje, būdami prie tų, su kuriais mums gera būti, lankome
sekmadienio Mišias, bendraujame su tokiais pat “pamaldžiais” žmonėmis, ir mums nelabai
rūpi kitų, silpnesniųjų, tikėjimas. Kalbėdami apie kitų klaidas, dažnai jaučiame
sadistišką pasitenkinimą, neparodydami užuojautos ar švelnumo sužeistos širdies žmogui... Jei
mes, Gailestingojo Viešpaties mokiniai nemokėsime parodyti gailestingumo, kas kitas
sugebės tai padaryti? Jei mes, gyvenantys Viešpaties ilgesiu, nepajėgsime, susidūrę
su klaida, parodyti kantrumo, kas kitas tai pajėgs? Jei mes, dar jaučiantys paguodos
prisilietimą, nemokėsime pasilenkti prie savo sužeisto brolio taip, kaip Kristus,
gerasis samarietis, pasilenkė prie mūsų, kas kitas turės tam pakankamai jėgų? Galbūt,
besirūpindami kitais, kartais susižeidžiame ir patys, tačiau tai yra tas meilės kelias,
kuriuo ėjo mūsų Viešpats. (Mons. Adolfas Grušas)