Popiežius Benediktas XVI atvyko į Prancūziją

Popiežius Benediktas XVI pradėjo savo dešimtąją apaštališkąją kelionę už Italijos ribų. Nuo penktadienio iki pirmadienio jis lankosi Prancūzijoje – pirmiausia sostinėje Paryžiuje ir po to, nuo šeštadienio vakaro, šiemet Mergelės Marijos apsireiškimų 150-ąsias metines mininčioje Lurdo šventovėje.

Kai popiežius pentadienį atskrido į Paryžių, Lietuvos laiku buvo kelios minutės po vidudienio. Nors išankstinėje kelionės programoje nebuvo numatyta (to nenumato ir Prancūzijos valstybinio protokolo taisyklės), asmeniškai pasitikti popiežiaus į Paryžiaus Orly oro uostą atvyko Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy. Ten pat, oro uosto terminalo patalpose, įvyko ir pirmas privatus popiežiaus ir prezidento pokalbis.

Iš oro uosto popiežius trumpam užsuko į Paryžiaus centre įsikūrusią Apaštališkąją nunciatūrą. Po trumpo stabtelėjimo nunciatūroje, Prancūzijos Respublikos prezidentūroje, Eliziejaus rūmuose, prasidėjo oficiali popiežiaus sutikimo ceremonija.

Atsakydamas į labai spontanišką ir nuoširdžią prezidento Sarkozy sveikinimo kalbą, popiežius sakė, kad nors šios jo kelionės pagrindinis tikslas yra Lurdas, jis negalėjo neužsukti ir į Paryžių – miestą, su kuriuo jį nuo seno sieja artimi ryšiai ir kuriame jis nuo seno turi artimų bičiulių, pažįstamų ir buvusių kolegų. Popiežius taip pat dėkojo prezidentui už jo kalboje skambėjusius žodžius apie „pozityvų laicizmą“, apie sveiką pasaulietiškumą, kuris supranta dvasinių vertybių svarbą ir dialogo su religinėmis tradicijomis būtinumą. Popiežius taip pat atkreipė dėmesį į tiek šioje prezidento kalboje, tiek ir jo vizito Romoje prieš keletą mėnesių metu skambėjusius žodžius apie krikščioniškas Prancūzijos šaknis. Apie tai aiškiai byloja Prancūzijos istorija. Popiežius visų pirma paminėjo garsųjį antrojo amžiaus krikščionybės skelbėją ir gynėją Liono vyskupą šv. Irenėjų. Vienuoliai, senųjų manuskriptų perrašinėtojai paliko gilius pėdsakus Prancūzijos istorijoje. Koplyčių, bažnyčių, abatijų ir katedrų statytojai garbino Tą, iš kurio viską esame gavę.

Daugelis žmonių, taip pat ir čia, Prancūzijoje, nemažai dėmesio yra skyrę Bažnyčios ir valstybės santykių atidžiam nagrinėjimui,- tęsė popiežius savo pirmąją Prancūzijoje sakytą kalbą. Tačiau iš tiesų sprendimas jau seniai yra žinomas. Tai paties Kristaus žodžiai: atiduokite, kas ciesoriaus – ciesoriui, ir kas Dievo – Dievui. Iš tiesų yra būtina aiškiai atskirti politikos ir religijos sferas. Toks atskyrimas reikalingas tam, kad būtų garantuota valstybės piliečių religijos laisvė ir kad būtų pabrėžtos valstybės pareigos savo piliečiams. Tuo tarpu, popiežiaus ir Bažnyčios pareiga - liudyti mylintį ir išganantį Dievą, skelbti artimo meilę ir viltį. Ypač šiais laikais žmonėms reikia vilties, nes šiuolaikinis pasaulis nesugeba visų žmonių aprūpinti nei materialinėmis gėrybėmis, nei garantuoti dvasinių vertybių. Bažnyčia jaučiasi turinti teisę ir pareigą savuoju specifiniu įnašu tarnauti žmonėms, visų pirma kalbėti jaunimui, kuriam gresia šeimyninio gyvenimo orientyrų praradimas. Bažnyčia taip pat jaučia pareigą smerkti vis didėjančią prarają, skiriančią turtinguosius ir vargšus. Bažnyčia taip pat jaučiasi įpareigota kalbėti apie žmogaus atsakomybę už Dievo skurtą ir žmogui patikėtą gamtą, apie žmogaus pareigą ją tausoti ir išsaugoti būsimoms kartoms.

Savo kalboje popiežius taip pat paminėjo dabartinį Prancūzijos pirmininkavimo Europos Sąjungai pusmetį, kuris suteikia Prancūzijai progą paliudyti ištikimybę savo kilniai tradicijai, žmogaus teisėms, ugdyti individų ir visuomenės pažangą. Gyvename sudėtingais laikais. Tenka spręsti rimtas problemas tiek vidaus ekonominiame ir socialiniame gyvenime, tiek ir valstybių santykiuose. Kelia rimtą susirūpinimą atgyjantis senas valstybių tarpusavio nepasitikėjimas, įtampa ir priešiškumas. Prancūzija, visada buvusi atidi valstybių geriems santykiams ir susitaikinimui, šiandien yra pašaukta ugdyti taiką Europos viduje ir jos santykiuose su kitomis šalimis. Reikia ugdyti tokią vienybę, kuri nekeltų grėsmės teisėtiems tautų skirtumams, kalbų ir kultūrinių tradicijų įvairovei. Tačiau visuomet reikia taip pat pabrėžti, jog kiekvieno tautinio identiteto privalomas dėmuo turi būti atvirumas kitoms kultūromis ir tradicijoms, solidarumas su kitomis tautomis. (jm)