Kaip šiandien dialoguoja mokslas ir religija? (II)

Praėjusioje laidoje pristatėme sociologo Jean Louis Schlegel pranešimo pastabas apie mokslo ir religijos dialogo sunkumus: pasaulėžiurinius, istorinius, profesinius. Pranešimas buvo skaitytas rugpjūčio pabaigoje Prancūzijoje, mokslo ir religijos žmonių vasaros universiteto susitikimo metu.

Jei pirmoje pranešimo dalyje Schlegel kalbėjo apie motyvus, kurie trukdo mokslo ir religijos žmonėms suprasti ir kalbėti su vienas kitu, tai antroje dalyje minėjo kelias temas, žinoma, nepretenduodamas pasakyti visko, kurios leistų mokslui ir religijai vaisingai susikalbėti.

Pranešėjas pradėjo pateikdamas jėzuito Pierre Teilhard de Chardin (1881-1955) pavyzdį. Šio prancūzų jėzuito, žinomo paleontologo, teorijos XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvo nepaprastai populiarios tiek tarp mokslininkų, tiek kitų. Sociologas priminė, kad jėzuito darbai plačiai paplito, nepaisant Bažnyčios nepritarimo ir draudimo juos publikuoti.

Kodėl Teilhard de Chardin sužavėjo visą krikščionių kartą? Nes primą kartą pateikė teologiškai ir protingai argumentuotą atsakymą į Darvino atradimus apie rūšių evoliuciją. Iki tol paprasčiausiai buvo atsakoma (kaip ir šiandien kai kuriose vietose), jog evoliucija neegzistuoja, o teisinga teorija esanti Biblijos pirmuosiuose puslapiuose. Tačiau toks atsakymas pernelyg trumpas ir kaip intelektualiai reiklus krikščionis galėtų juo pasitenkinti? Teilhard de Chardin stojo veidu prieš problemą ir tikėjimo apmąstymą pakėlė į šiuolaikinės kosmologijos lygį. Pasak Schlegelio, jam tai pavyko padaryti su įkvėpimu ir jėga, padedant savo amžininkams krikščionims intelektualams išeiti iš tam tikro intelektualinio užsiblokavimo. Yra įžvelgiančių Teilhard de Chardin darbų atšvaitų garsiojoje Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje apie Bažnyčią šių laikų pasaulyje „Gaudium et Spes“.

Greitas Teilhard de Chardin populiarumo nusmukimas nuo aštuntojo praėjusio amžiaus sietinas su kai kuriomis bendromis tendencijomis. Teilhard de Chardin teorijų optimizmas sutapo su nepaprasto ekonominio vystymosi tris pokario dešimtmečius maitinamu optimizmu. Tačiau po to progresas pradėjo lėtėti. Popiežiumi tapo Jonas Paulius II, patyręs ką reiškia totalitarinis politikos, ekonomikos ir mokslo naudojimas...Evoliucijos temą pakeitė kitos, tačiau, kaip apibendrindamas savo ekskursą apie Teilhard de Chardin teigė Schlegel, jėzuitas lieka išskirtiniu mokytoju bandyme sutaikinti krikščioniško tikėjimo kalbą ir mokslo kalbą. Nepaisant to, kad Teilhard de Chardin indėlis nueina į praeitį, yra kritikuotinas, jis pats išlieka krikščioniško dvasingumo pavyzdžiu mokslo amžiuje.

Anot Schlegelio, religija ir mokslas gali susitikti ir dirbti kartu filosofijos sferoje. Viena iš didžiųjų nūdienos temų yra prigimties ir požiūrio į ją klausimas. Pauliaus VI 1968-aisiais publikuota enciklika „Humanae Vitae“ sužadino labai gyvus debatus Bažnyčioje apie tikėjimo ir prigimties santykį. Paulius VI rėmėsi prigimtiniu argumentu, paminėdamas žmogiško seksualumo prigimtį ir moters vaisingumo ciklo specifiką. Šis argumentas buvo kritikuojamas mokslinių tyrimų vardu: tais tyrimais juk ir bandoma įveikti gamtos (prigimties) fatalybes. Buvo klausiama ar krikščioniška „antropologija“ – žmogaus ir to, kas jame vertinga suvokimas – vis dar gali remtis prigimtimi? Krikščionys kritikavę Pauliaus VI encikliką laikėsi idėjos, kad remtis gamta – tai pripažinti gamtos fatalumą ir jam pasiduodi, jam paklusti. Tuo tarpu moderniųjų mokslų siekis yra dominuoti, valdyti gamtą (išvaduojant žmogų iš jos dominavimo). Tą esą patvirtina ir Biblija, kur žmogus yra kūrinijos valdytojas, savo išradingumu ir kūrybingumu sprendžiantis savo likimą.

Schlegelio nuomone, ši diskusija tebėra aktuali ir gal dar aktualesnė nei anksčiau, atėjus popiežiui Benediktui XVI, turinčiam savo požiūrį į tai. Sociologas priminė žinomoje Ratzingerio diskusijoje su filosofu Habermas išdėstytą nuostatą. Tuosyk dabartinis popiežius priminė, kad Bažnyčioje ilgą laiką vyravo įsitikinimas, kad gamtos procesai atitinka žmogaus proto struktūrą, kad jie pažinūs ir kad jei seksi natūraliuoju įstatymu, tai tuo pat metu atitiksi ir protą. Tokią mąstymo grandį nutraukė būtent evoliucija, ypač atsitiktinumo, chaoso, nenumatytų mutacijų vaidmuo evoliucijoje. Nuo šios akimirkos protas, iki tol sutaręs su natūraliuoju įstatymu ir jo dėsningumais, tikslingumu, galėjęs apeliuoti į šios harmonijos Kūrėją, atsidūrė sunkumuose.

Tai pripažinęs popiežius padarė staigų posūkį paklausdamas: ar šiandien jau nebe „išorinė“ gamta, tačiau dabartinių žmogaus teisių prielaida nėra (bendras ir prigimtinis) jas steigiantis protas? Kitaip reikėtų žmogaus teises palikti atsitiktinumui ir šališkoms interpretacijoms. Jos taptų tik individualių interpretacijų ir sentimentų išraiška, individualistine loterija. Kiekvienas minėtų žmogaus teises tik norėdamas realizuoti savo troškimus.

Antra vertus, pastebėjo Schlegel, šiandien gali būti atnaujinta ir diskusija apie gamtą. Tai seniau buvo kalbama apie jos perpratimą ir dominavimą. Tačiau šiandien suvokiame ir jos trapumą, įsisąmoniname, kad žmogaus veikla gali jai grasinti, gali sunaikinti biosferą.

Schlegel pranešimo pabaigoje kalbėjo apie teologijos pastangų reikalingumą. Pasak jo, fundamentalizmas yra skurdi teologija, sudaryta iš nediskutuojamų pareiškimų. Tikėjimo kaip „šauksmo“ – tvirtinančio ir neargumentuojančio, maitinamo emocijos - pagunda nėra nauja. Tačiau reikia, kad mokslo ir teologijos susitikimas reabilituotų teologiją ir skatintų sąvokų apmąstymą.

Kad ir „sukūrimo“ sąvoka. Fundamentalistai pabrėžia materialiąją, tiesioginę šio žodžio reikšmę. Tačiau tai nėra vienintelė žodžio prasmė. Pavyzdžiui, „kūrimas“ nėra tik „pradžios“ suteikimas, šiame žodyje taip pat slypi „prasmės“, „krypties“ reikšmės, pasipriešinimas „absurdo“ ir „niekio“ idėjoms.

Mokslo ir religijos dialoge reikia abipusio garbingumo, pranešimo pabaigoje teigė Schlegel. Mokslas ieško paaiškinimų, priežasčių, kritiškai tikrina jau esančius paaiškinimus. Mokslui gali nereikėti jokio kito tikslo be paties pažinimo didinimo. Religijos žmonės turi tai priimti. Tačiau, dėl to paties motyvo, dėl metodologinio vertybių neutralizavimo moksle, mokslas privalo pripažinti, kad jis nėra pajėgus ar bent jau labiau kompetentingas už kitus skelbti vertybes, kurios niekad nėra neutralios. Jei religijos turi pripažinti tai, kas moksliškai įtvirtinta, tai ir mokslas neturi neigti, kad religijos turi ką pasakyti apie etiką ir gyvenimo prasmę. (rk)