Popiežiaus vasaros rezidencijos direktoriaus interviu apie Castelgandolfo rūmus ir juose vasarojusius penkis popiežius

Kiekvieną vasarą mūsų laidose labai dažnai skamba Castelgandolfo vietovardis. Būtent šiame miestelyje, į pietryčius nuo Romos, yra popiežiaus vasaros rezidencija, iš kurios jis vadovauja Bažnyčiai vasaros mėnesiais – parastai nuo liepos pradžios iki rugsėjo pabaigos. Dabartinė popiežių vasaros rezidencija Šv. Sostui priklauso nuo septynioliktojo amžiaus. Tiesa, tais laikais popiežiai valdė didoką valstybę, užimančią maždaug ketvirtadalį visos dabartinės Italijos teritorijos, tad rūmų, kur praleisti karštus vasaros mėnesius, netrūko. Situacija staiga pasikeitė 1870 metais, kai suvienijus Italiją, valstybinę valdžia ir teritoriją praradęs popiežius buvo priverstas pasiskelbti italų įkaitu, uždarytu tarp Vatikano sienų. Šv. Sosto santykiai su Italija normalizuoti 1929 metais. Nuo tada ir Castelgandolfe esantys senieji rūmai įgavo ekstrateritorialios popiežių vasaros rezidencijos statusą. Pirmasis čia reguliariai kiekvieną vasarą pradėjo gyventi su Italija susitaikęs popiežius Pijus XI. Po jo kasmet per visus 19 pontifikato metų vasaras Castelgandolfe leido ir Pijus XII. Prieš pat šio popiežiaus mirtį, 1958 metų pradžioje Castelgandolfo rūmų administracijoje pradėjo dirbti Severio Petrillo, nuo 1986 vadovaujantis visam popiežiaus vasaros rezidencijos kompleksui. Prieš kelias dienas Vatikano dienraštis „L‘Osservatore Romano” paskelbė gana išsamų interviu su rezidencijos direktoriumi.

Penkis dešimtmečius vasaros rezidencijoje dirbantis Severio Petrillo iš arti stebėjo penkių popiežių kasdienį gyvenimą. Tiesa, 1958 metais Pijaus XII pontifikatas baigėsi. Laikraščio kalbintas Severio Petrillo iš savo asmeninių atsiminimų galėjo papasakoti tik apie 1958 metų spalio 19 dieną Castelgandolfe mirusio popiežiaus kuklų pašarvojimą vienoje rūmų salėje, apie žmonių minias išsirikiavusias prie vartų ir norinčias padėkoti Pijui XII už pagalbą karo metais. Būtent Castelgandolfo rūmų parke ir ūkyje karo pabaigoje buvo prisiglaudę net keli tūkstančiai žmonių, kuriuos Šventojo Sosto ekstrateritorialumas saugojo nuo vokiečių persekiojimų. Tarp prieglobstį popiežius valdose suradusių žmonių buvo daug nėščių moterų. Pijus XII užleido net savo miegamąjį. Jame buvo įrengti improvizuoti gimdymo namai. Per kelis mėnesius tame kambaryje gimė penkios dešimtys vaikų. Dauguma ten gimusių berniukų buvo pavadinti Pijaus arba Eugenijaus vardais (popiežius Pijus XII prieš išrinkimą vadinosi Eugenio Pacelli).

Iš Jono XXIII pontifikato labiausiai įsiminė nuotykių kupini popiežiaus pasivaikščiojimai po apylinkes. Jonas XXIII niekam nesakydamas, be palydos ir apsaugos, išeidavo pasivaikščioti, pėsčiomis pasiekdavo net kitus kaimyninius miestelius. Kartais ir grįždavo ramiai kaip išėjęs, niekieno nepastebėtas, bet kartais žmonės jį atpažindavo, greit susiburdavo džiūgaujanti minia ir prireikdavo skubėti jo gelbėti, kad kas nors neatsitiktų.

1963 metais išrinktas Paulius VI mėgdavo labai dažnai atvykti į Castelgandolfą. Gamtos ramybėje jis ilgai medituodavo, čia rašė savo dokumentus, rengė kalbas. Jeigu atvykdavo ilgesniam laikui, iš pradžių visiškai paskęsdavo tyloje ir tik po kelių dienų pradėdavo bendrauti su žmonėmis.

Joną Paulių II ypatingai mėgo vasaros rezidencijos darbuotojų vaikai. Jis visada su jais mielai bendravo, dažnai netgi eidavo su vaikais žaisti slėpynių, užeidavo į darbuotojų namus, asmeniškai pažinojo visus jų šeimų narius. Per du su puse dešimtmečio trukusį Jono Pauliaus II pontifikatą žmonės labai su juos susigyveno. Jono Pauliaus II pontifikato metais prie rūmų buvo įrengtas baseinas. Taip buvo nuspręsta kai atsirado pirmieji popiežiaus ligos simptomai. Pikti liežuviai spaudoje pradėjo postringauti apie baseino kainą, apie išleistus pinigus. Į tai popiežius pusiau rimtai atsakydavo, kad įrengti baseiną pigiau, negu sušaukti naują konklavą.

Ir galiausiai penktasis popiežius, kuriam dirba vasaros rezidencijos direktorius Severio Petrillo, yra Benediktas XVI. Dabar vakarais dažnai popiežius sėda prie fortepijono ir pro rūmų langus sklinda Mocarto, Bacho, Bethoveno muzikos garsai. Nors, - priduria Petrillo, - Benediktas XVI nėra pirmas muzikuojantis popiežius. Pijus XII grieždavo smuiku.

Paskutinė ilgoko pasakojimo apie Castelgandolfo vasaros rezidenciją dalis skirta nedideliam ūkiui, gaminančiam maisto produktus popiežiaus virtuvei. Ūkis įsteigtas 1929 metais, kai sureguliavus santykius su Italija, Castelgandolfo rūmai tapo oficialia vasaros rezidencija. Tuomet popiežiaus Pijaus XI nurodymu buvo papildomai nupirkta 20 hektarų dirbamos žemės, buvo įsigyti visi reikalingi padargai. Popiežius norėjo, kad jo ūkis būtų modernus. Buvo įrengtas vienas iš pirmųjų šiuose kraštuose melžimo aparatas bei elektrinis viščiukų inkubatorius.

Šiuo metu popiežiaus ūkyje yra 26 karvės, kasdien duodančios daugiau kaip 500 litrų pieno. Vištos kasdien sudeda šimtą kiaušinių. Kasmet išspaudžiama pusantro tūkstančio litrų aliejaus. Castelgandolfo ūkyje taip pat auginamos daržovės, vaisiai ir gėlės. Visa gamyba skirta tiek Castelgandolfo, tiek ir Vatikano rūmams. Perteklius parduodamas Vatikano maisto parduotuvėje. Iš viso Castelgandolfo komplekse –pačiuose rūmuose ir ūkyje – dirba 56 žmonės.

Pokalbio pabaigoje Castelgandolfo rezidencijos direktorius Severio Petrillo papasakojo kone anekdotinį, bet tikrą įvykį, iš karo metų. 1944 metais artėjant frontui prie Romos ir kilus pavojui, kad dėl karo veiksmų gali būti sutrukdytas susisiekimas tarp Vatikano ir Castelgandolfo, buvo nuspręsta kelias karves iš ūkio perkelti į Vatikaną. Ir iš tiesų šešios karvės kelis mėnesius ganėsi Vatikano soduose, kad Šv. Tėvas kiekvieną rytą galėtų atsigerti šviežio pieno. Nebe nuotykių praėjo ir karvių gabenimas į Vatikaną. Tuo metu Italiją okupavusios vokiečių valdžios santykiai su Šv. Sostu buvo labai įtempti. Buvo rimtas pavojus, kad Hitleris įsakys suimti popiežių Pijų XII. Dėl to Vatikano apsauga buvo sustiprinta. Šveicarų gvardija buvo geriau apginkluota. Ir kaip tik tuo labai neramiu laiku vieną vakarą, jau sutemus, prie Vatikano vartų sustojo sunkvežimis. Šveicarai kažkodėl nebuvo įspėti, kad bus atvežtos karvės iš Castelgandolfo. Kilo įtarimas, kad tai gali būti vokiečių provokacija ar gal net bandymas įsibrauti į Vatikaną. Visa baimė kaip mat praėjo kai iš sunkvežimio pasigirdo karvių mykimas. (jm)