Dvidešimt antrasis eilinis sekmadienis

Nuo to meto Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“.

Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę? Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus. (Mt 16, 21-27)

„Protestas prieš naštą“

Mons. Adolfo Grušo parengta homilija:

Pirmas protestas Bažnyčioje vis tiktai išsprūdo ne iš kieno nors kito, bet iš popiežiaus lūpų…
Petras, pasivadinęs Jį į šalį, ėmė drausti…

Visa problema glūdi tame, kad Viešpats apskritai nebuvo klausęs apaštalų nuomonės apie Jo būsimąją kelionę į Jeruzalę. Šiuo atveju Jis nesiteiravo, kaip kad girdėjome praėjusio sekmadienio Mišiose: Ką jūs apie tai manote? Išganytojo kelias jau buvo nubrėžtas ten, aukštybėse ir, be jokios abejonės, Jam nereikėjo iš naujo planuoti savo ateities ar gauti kieno nors pritarimą.
Jei kas nori eiti paskui mane…- toliau girdime Viešpaties žodžius.

Dievas nieko neįpareigoja. Jis tik sako: Jei kas nori… Tačiau pasirinkęs šį kelią Kristaus sekėjas jau nebegali pagal savo norus planuoti šios sunkios kelionės. Nė vienas mūsų, besivadinantys krikščionimis, o tai reiškia, Kristaus žmonėmis, neturime teisės duoti pasiūlymų, kelti sąlygų, pretenduoti į pakeitimus ar reikalauti draudimo nuo nesėkmės…

Išganytojas neduoda plataus pasirinkimo: Jei norime… Eiti ar pasilikti… Bet kokios derybos yra ne vietoje.

Tiesa, mes neturime drąsos protestuoti atvirai, kaip tai padarė Petras, sujaudintas žmogišku žvilgsniu vertinant, ne kokios perspektyvos, ir neslėpė savo nepritarimo.

Mes laikomės kitokios taktikos. Garsiai neišsakome priekaištų, laikomės tyliai, tik dairomės aplinkui, studijuojame situaciją, kad nepraleistume progos, perdaug nekrisdami į akis, rasti kitą, ne tokį įpareigojantį kelią.

Ir iš tiesų, vos tik pasitaikius progai, pasinaudojame galimybėmis palengvinti savo krikščioniškąjį buvimą. Vos tik atsiradus pavojui, didesniam įpareigojimui, dauguma tikinčiųjų nuo to bėga. Visi randame galimybių išsivaduoti nuo to nepatogaus įrankio, prislegiančio pečius – kryžiaus.

Išskyrus vienus - kitus tvirtesnius pečius, bet koks kryžius atrodo pernelyg sunkus, nepritaikytas mums. Paprastai jį vadiname perdėta našta, nepelnyta bausme.

Atsidūstame ir sakome: Reikia pamėginti, tikėdamiesi, kad Viešpats mus girdi, o Jis atsiliepia: Aš tai jau padariau.

Iš tiesų sunku pamiršti, kad Jis jau ėjo tokiu keliu, kad Jis eina tos kryžių nešančiųjų procesijos priekyje, apsivilkęs ne iškilmių rūbais, bet pasipuošęs erškėčių vainiku…

Mums reikia suvokti, kad Jis jau nešė kiekvieno mūsų kryžių.

Galime sakyti viską, skųstis, priekaištauti, tačiau nepasakysime nieko, ko Viešpats jau nežinotų, ko nebūtų patyręs.

Kalbėti apie kryžių ir jo prasmę su Kristumi yra pernelyg sudėtinga. Reikia paprasčiausiai pasiryžti priimti mums skirtą kryžių.

Bet koks protestas šiuo požiūriu yra nenaudingas. Tą kartą, kai Petras pamėgino atkalbėti Jėzų nuo kančios, buvo pavadintas ne pačiu nuostabiausiu vardu: Šėtone!

Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti,- mėgino paaiškinti pirmasis popiežius.
Vargšas Petras… Tai jau atsitiko ir atsitiks ateityje, ir tam nebus reikalingas joks jo (ar mano) pritarimas.

Popiežius gali pasakyti savo nuomonę visais klausimais, išskyrus šią, visų krikščionių gal ir nepatogią kelionę.

Jis negali nuimti naštos nuo pečių tų, kurie jaučiasi pernelyg silpni.

Vienintelė galimybė išvengti naštos yra pamilti kryžių, prisimenant, jog jį nešė mūsų Viešpats.