Bendroji audiencija. Popiežiaus katechezės apie šv. Paulių santrauka.

Trečiadienio bendroji audiencija po ilgokos pertraukos vėl vyko Vatikane ir popiežius Benediktas XVI grįžo prie liepos pradžioje, dar prieš kelionę į Australiją, pradėto katechezių ciklo, skirto apaštalui šv. Pauliui, kurio gimimo jubiliejinius dutūkstantuosius metus šiemet švenčiame. Šią antrąją Pauliui skirtą katechezę popiežius skyrė Pauliaus biografijai, pažadėdamas ateityje dar atskirai plačiau aptarti du svarbiausius momentus – atsivertimą kelyje į Damaską ir kankinystę Romoje.

Užuominų apie šv. Pauliaus amžių aptinkame jo Laiške Filemonui, kur Paulius save vadina „senu žmogumi“ ir Apaštalų darbuose, kur pasakojime apie Stepono užmušimą akmeninis minimas „jaunas vyras“ Saulius. Tai be abejo labai bendri orientyrai, tačiau pasak ano meto papročių, „jaunais vyrais“ paprastai buvo vadinami maždaug trisdešimties metų sulaukusieji, o šešiasdešimtmečiai jau buvo laikomi senais žmonėmis. Tad Pauliaus amžiaus nustatymas priklauso nuo Laiško Filemonui datavimo tikslumo. Manoma, kad jis šį laišką rašė būdamas kalinys Romoje apie septintojo dešimtmečio vidurį. Tad laikantis šio datavimo, Paulius gimė apie 8 metus po Kristaus ir Stepono kankinystės metu jam iš tiesų buvo apie 30 metų. Remiantis šiais skaičiavimais ir buvo nuspręsta būtent šiemet minėti Pauliaus gimimo dutūkstantąjį jubiliejų.

Paulius gimė Kilikijos Tarso mieste, kuris buvo regiono administracinis centras. 51 metais prieš Kristų šio regiono valdytoju buvo paskirtas Markas Tulijus Ciceronas; 41 metais prieš Kristų šiame mieste primą kartą susitiko Markas Antonijus ir Kleopatra. Paulius, kuris tuo metu vadinosi Saulius, buvo diasporos žydas ir Romos pilietis, gerai susipažinęs tiek su savo gimtąją hebrajiška tradicija, tiek ir su graikų bei romėnų kultūromis. Tai tikriausiai nulėmė jo universalistinę, visoms kultūroms atvirą pasaulėžiūrą. Gimtajame Tarse jis buvo pramokęs palapinių gaminimo amato. Tikriausiai tuo vertėsi jo tėvas. Sulaukęs maždaug 12 – 13 metų, kai žydai berniukai tampa „bar micva“, tai yra „įstatymo sūnumis“, Paulius paliko gimtąjį Tarsą, atvyko į Jeruzalę ir tapo garsiojo rabino Gamielio mokiniu. Pastarasis buvo kito garsiojo mokytojo – rabino Hillelio – fariziejizmo judėjimo pradininko giminaitis.

Gavęs tvirtus ortodoksiško judaizmo pagrindus, Paulius įtariai žiūrėjo į Jeruzalėje tuomet augantį Jėzaus Nazaretiečio sekėjų judėjimą. Pauliaus įsitikinimu, jie kėlė grėsmę hebrajiškai tapatybei. Paulius vėliau savo laiškuose kelis kartu prisipažįsta, kad jaunystėje jis persekiojo Kristaus Bažnyčią. Tiksliai nežinome kaip jis tai darė, tačiau aišku, kad jo požiūris į krikščionybę iš pradžių buvo visiškai neigiamas. Būtent čia, šioje Pauliaus biografijos vietoje įvyko lemtingas lūžis – atsivertimas kelyje į Damaską. Šiam įvykiui popiežius pažadėjo skirti visą atskirą katechezę, o šio trečiadienio bendrosios audiencijos metu sakytos kalbos antroje dalyje trumpai dar apžvelgė Pauliaus – uolaus krikščionybės skelbėjo apaštališkas keliones.

Tradiciškai Pauliaus apaštališka veikla skirstoma į tris misijų keliones ir ketvirtą – įkalinto Pauliaus kelionę į Romą. Pirmojoje kelionėje Paulius lydėjo kiprietį Barnabą. Šios kelionės metu jie skelbė Kristų Mažojoje Azijoje. Kaip tik tuo metu tarp krikščionių kilo ginčas dėl tikėjimą priimančių pagonių santykio su žydų religiniais įstatymais. Siekiant išspręsti nesutarimus Jeruzalėje įvyko vadinamasis Pirmasis apaštališkasis susirinkimas, kuris nusprendė neversti įtikėjusių pagonių laikytis visų Mozės įstatymo reikalavimų. Po šių įvykių sekė antroji Pauliaus kelionė, kurios metu jis pasiekė Europą, lankė graikų miestus, taip pat ir sostinę Atėnus, mokė Atėnų Agoroje ir kalbėjo Areopage. O kitame graikų mieste – Korinte – Paulius praleido net pusantrų metų. Paskui, per Cezarėją, atvyko į Jeruzalę, o iš Jeruzalės pasuko į Antiochiją. Šis miestas tais laikais buvo tarsi iš pagonių klusių krikščionių sostinė. Šiame mieste pirmą kartą Jėzaus sekėjai buvo pavadinti „krikščionimis“. Iš čia vėl Paulius išsirengė į Mažąją Aziją. Paskui skelbė Kristų Graikijos salose ir Makedonijoje. Po to vėl atvyko į tuo metu svarbų Cezarėjos uostą, kuriame buvo suimtas. Būdamas Romos pilietis, Paulius pareikalavo būti teisiamas imperatoriaus teisme. Romėnų valdytojas Porcijus Festas ginkluotos sargybos lydimą Paulių pasiuntė į Romą.

Apaštalų Darbai pasakoja apie nuotykių kupiną kelionę jūra, per Kretą ir Maltą, apie sustojimus Sicilijos Sirakūzų, Kalabrijos Regijaus miestuose, apie susitikimą su krikščionimis Puteolyje, apie Romos krikščionis išėjusius pasitikti į sostinę atvykstančio Pauliaus net į Apijaus aikštę, už 70 kilometrų nuo Romos, ir į Tris Tavernas, už 40 kilometrų. Romoje Paulius bendravo su žydų diasporos bendruomene, skelbė jai Kristų. Nors buvo kalinys, jo veikla nebuvo varžoma. Apaštalų Darbai nemini imperatoriaus teisimo nuosprendžio. Nekalba ir apie tolimesnį Pauliaus likimą. Tradicija teigia, kad Paulius buvęs išteisintas, kad atgavęs laisvę jis nukeliavę net į Ispaniją. Ir tik antrą kartą suimtas jis buvo nuteistas mirties bausme ir nukirsdintas. Vis dėlto, tyrinėtojai labiau yra linkę manyti, kad Pauliaus gyvenimas baigėsi ten, kur baigiasi Apaštalų darbų pasakojimas apie jį. (jm)