Prieš 30 metų popiežiumi išrinktas Albino Luciani, pasirinkęs Jono Pauliaus I vardą

Lygiai prieš 30 metų, 1978 rugpjūčio 26 dieną, popiežiumi buvo išrinktas kardinolas Albino Luciani, Venecijos patriarchas. Apaštalo Petro soste jis pakeitė prieš 20 dienų mirusį popiežių Paulių VI. Kardinolas Luciani pasirinko Jono Pauliaus I vardą. Kaip jis pats paaiškino, taip jis norėjo pagerbti du savo pirmtakus, kuriuos gerai pažinojo: popiežių Joną XXIII, kuris 1958 metais šv. Petro bazilikoje jį įšventino vyskupu, ir popiežių Paulių VI, kuris 1969 metais jį paskyrė Venecijos patriarchu, o dar po ketverių metų pakėlė kardinolu.

Popiežiaus Jono Pauliaus I pontifikatas buvo vienas iš trumpiausių Bažnyčios istorijoje ir truko tik 33 dienas. 1978 metų rugsėjo 28 naktį pontifikas netikėtai mirė, eidamas 66-uosius metus. Kaip gerai žinome, vėl skubiai sušauktoje konklavoje popiežiumi buvo išrinktas lenkų kardinolas Karolis Vojtyla, kurio pasirinktas vardas – Jonas Paulius II – buvo savotiškas popiežiaus Luciani atminimas.

Nors popiežiaus Jono Pauliaus I pontifikatas buvo trumpas, tačiau paliktas mokymas savotiškai turtingas, susidedantis iš 28 dokumentų: 4 bendrųjų audiencijų kalbų, 5 „Viešpaties Angelo“ meditacijų, 2 homilijų, 7 laiškų, iš kurių trys buvo „apaštaliniai“, 9 kalbų bei vieno viešo kreipimosi.

Štai keletas popiežiaus Jono Pauliaus I žodžių, be papildomų komentarų kalbančių apie jų autorių. Kitą dieną po išrinkimo, rugpjūčio 27 dieną, popiežius „Viešpaties Angelo“ maldos metu kalbėjo tikintiesiems:

Vakar ryte ramiai nuėjau į Siksto koplyčią balsuoti (konklavoje). Niekad neįsivaizdavau to, kas atsitiko. Vos tik man pradėjo kilti pavojus, du šalia buvę kolegos man sušnibždėjo padrąsinimo žodžius. Vienas sakė: „Drąsos! Jei Viešpats uždėjo svorį, tai suteiks ir pagalbą jį neštant“. O kitas sakė: „Nebijok, visame pasaulyje yra tiek daug žmonių, kurie meldžiasi už naująjį popiežių“. (...) Neturiu nei popiežiaus Jono (Jono XXIII) išmintingos širdies, nei popiežiaus Pauliaus (Pauliaus VI) pasiruošimo bei kultūros, tačiau esu jų vietoje, todėl turiu tarnauti Bažnyčiai. Tikiuosi, kad man padėsite savo malda.

Spontaniškame susitikime su tarptautinės žiniasklaidos atstovais spaudos konferencijoje 1978 metų rugsėjo 1 dieną, popiežius Luciani sakė:

Šventas Vatikano II Susirinkimo ir mano brangaus atminimo pirmtakų Jono XXIII bei Pauliaus VI palikimas žadina manyje išskirtinio dėmesio, nuoširdaus, garbingo ir veiksmingo bendradarbiavimo su socialinėmis komunikacijos priemonėmis, kurias jus vertai atstovaujate, pažadą. Šį pažadą duodu noriai, suprasdamas vis svarbesnį vaidmenį, socialinių komunikacijos priemonių įgyjamą modernaus žmogaus gyvenime. Neslepiu nuo savęs sumasinimo ir suvienodinimo rizikos, kurią tos priemonės turi savyje, su iš to kylančiomis grėsmėmis individo vidujumui, jo sugebėjimui mąstyti, jo sprendimo objektyvumui. Bet taip gerai žinau, kokias naujas ir laimingas galimybes jos atveria šiandienos žmogui: geriau pažinti ir priartėti prie savo artimo, iš arčiau suvokti teisingumo, taikos, brolybės troškimą, sukurti bendradarbiavimo, supratimo, solidarumo ryšius dėl geresnio ir žmoniškesnio pasaulio. Žinau, trumpai sakant, kiekvieno iš jūsų idealų tikslą, kurio, nepaisant sunkumų ir nusivylimų, kiekvienas iš jūsų siekia: per „komunikaciją“ pasiekti tikresnę „bendrystę“. Šio tikslo, kaip galite gerai suprasti, siekia ir širdis Vikaro To, kuris mus išmokė šauktis Dievo kaip vieno Tėvo, mylinčio kiekvieną žmogišką būtybę.

Trumpo pontifikato pabaigoje, 1978 rugsėjo 28, ingreso į Romos katedrą aukotų šv. Mišių metu sakytoje homilijoje popiežius Jonas Paulius I kalbėjo apie Romos vyskupui tenkančias pareigas, remdamasis dviejų savo pirmtakų, šv. Leono ir šv. Grigaliaus Didžiojo, palikimu. Tuosyk popiežius sakė:

Norėčiau sekti antruoju (t.y. Grigaliumi Didžiuoju), kuris paskyrė visą trečiąją savo veikalo „Regula Pastoralis“ knygą „qualiter docet“ temai, apie tai, kaip ganytojas turi mokyti. Keturiasdešimtyje skyrių Grigalius konkrečiai nurodo įvairias mokymo formas atsižvelgiant į klausytojų socialinį statusą, amžių, sveikatą ir moralinį temperamentą. Turtingi ir vargšai, linksmi ir melancholiški, valdytojai ir pavaldiniai, mokyti ir beraščiai, įžūlūs ir drovūs bei visi kiti. (...) Buvo naujovė Vatikano II Susirinkime vadinti „sielovadiniu“ nebe tai, ko buvo mokomi ganytojai, tačiau tai, ką ganytojai darė tam, kad atsakytų į žmonių poreikius, dvejones, viltis. Tai, ką „naujoviškas“ Grigalius jau buvo daręs daugybę amžių prieš tai tiek mokyme, tiek Bažnyčios valdyme. (...) .

Stosiu į Grigaliaus Didžiojo mokyklą, - tapęs Romos vyskupu sakė popiežius Jonas Paulius I, cituodamas šio Bažnyčios mokytojo žodžius: „Būk arti (ganytojau) šalia kiekvieno pavaldinio su atjauta, užmiršdamas savo laipsnį laikyk save lygiu su visais gerais pavaldiniais, tačiau nebijok pasinaudoti savo autoriteto teisėmis prieš piktadarius. (...) Atmink: kai taiso ydas, (ganytojas) nenustoja su nuolankumu laikyti save lygiu jo taisomiems broliams“. (rk)