Rugpjūčio 23 – Tarptautinė prekybos vergais ir jos panaikinimo paminėjimo diena

Šį šeštadienį, rugpjūčio 23 dieną, buvo minima Tarptautinė prekybos vergais ir jos panaikinimo diena. Jos iniciatorė yra UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija). Rugpjūčio 23 diena minėjimui pasirinkta, kaip paaiškinama UNESCO komunikate, paminint 1791 metais naktį iš rugpjūčio 22 į 23 San Dominge (šiandien tapusį Haičio ir Dominikos respublikomis) prasidėjusį vergų sukilimą. Šis sukilimas tapo transatlantinės vergų prekybos smukimo bei Lotynų Amerikos ir Karibų regiono prispaustų tautų išsilaisvinimo pradžia.

Kaip pažymi Koichiro Matsuura, UNESCO generalinis direktorius, Tarptautinė prekybos vergais panaikinimo minėjimo diena nėra skirta tik praeičiai, tik skaudžiai istorinei atminčiai, tačiau ir dabarčiai.

Ir iš tiesų, nors žmonių vergovės idėja bei institucija yra pasmerkta tarptautinėje ir nacionalinėje teisėje, nors, rodos, yra sukurta nemažai teisinių instrumentų kovai su vergove, ji tebegyvuoja šiandien, įgijusi naujas formas.

Manoma, kad transatlantinės vergų prekybos metu iš Afrikos į Šiaurės ir Pietų Amerikos kontinentus bei į Indiją 15-19 amžių bėgyje buvo pervežta apie 10-12 milijonų juodaodžių vergų.

Tai labai didelis skaičius, tačiau jis daugiau nei dukart mažesnis už šiuo metu vergovės sąlygomis gyvenančių ir dirbančių asmenų skaičių. Pastarasis prieš kelis metus buvo įvertintas 27 milijonais.

Kaip yra pastebėjęs ne vienas, šiuolaikinė vergovė dažnai yra mažiau pastebima. Dažnam net atrodo, jog tokio fenomeno nebėra. Šiuolaikinė vergovė mažiau matoma dėl įvairių priežasčių: viena vertus, jos taikiniai nėra tik viena, lengvai identifikuojama etninė, geografinė ar rasinė grupė, kaip kad juodaodžių vergų prekybos atveju. Šiuolaikinės prekybos žmonėmis aukomis gali tapti bet kurios šalies gyventojas. Antra vertus, žmogaus pavergimui ne visada naudojama grubi ir taip pat lengvai identifikuojama jėga, tačiau subtilesni būdai, sudarantys regimybę, jog pats asmuo sutiko su vergovės sąlygomis. Tipiškas pavyzdys yra žmogaus pavergimas už skolas. Vargu ar reikia pridurti, kad pavergėjai pareikalauja už skolas tokių palūkanų, kurių praktiškai neįmanoma atiduoti.

Priverstinis suaugusiųjų ir vaikų darbas, prekyba moterimis dėl seksualinių paslaugų, seksualinis vaikų turizmas, vaikų pavertimas kareiviais yra laikomi šiuolaikinėmis vergovės formomis. Jos daugiau ar mažiau užtinkamos priklausomai nuo geografinės padėties.

Antai, priverstinis vaikų darbas yra Azijos regiono skaudulys. Indijoje rasime tūkstančius liudijimų apie parduotus arba tiesiog iš gatvės pagrobtus vaikus, kurie patenka į kilimų audimo pramonę. Čia jie, pradedant nuo penkiamečių, dirba už tai nieko negaudami, negydomi, nepaisant darbo trukmės. Vaikų apsaugos tarnybų darbuotojai pasakoja, jog rastus ir išgelbėtus vaikus, kurie po daugelio metų darbo atrodo nebeturintys jokių emocijų.

Turtingesnėse šalyse, Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje, priverstinio vaikų darbo problema sąlyginai maža, tačiau čia klesti prekyba žmonėmis dėl seksualinių paslaugų. Ši vergovės forma jau plačiai žinoma ir Lietuvos visuomenėje.

Pirmiausia keliuose Azijos kraštuose, bet taip pat Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybėse yra paplitusi vaikų prostitucija, daugiausia mergaičių, bet taip pat ir berniukų. Viena nevyriausybinė organizacija pasakoja 13 metų mergaitės istoriją, kuri atkartoja tūkstančius kitų panašių. Mirus motinai tėvas ją atidavė „įdarbinimo agentūrai“ ir iš jos gavo beveik 500 dolerių būsimo jos uždarbio. Mergaitės darbo vieta, kaip nesunku nuspėti, tapo viešnamis. Už jos „darbo“ valandą klientas moka 4 dolerius, iš kurių jai žadama pusantro dolerio – su sąlyga, kad viešnamio savininkas įvykdys savo pažadą. Viešnamyje ji dirbs dar daug metų, kol viešnamio savininkas „atsiims“ už ją sumokėta sumą, prie kurios dar bus priskaičiuotos palūkanos bei papildomos išlaidos. Už bandymą nutraukti „kontraktą“ ir pabėgti ji susilauktų bausmės, kai kuriais atvejais ir mirties.

Geriausi ir didžiausi vaikų sekso industrijos klientai yra vakariečiai ir japonai, teigia kovos su vaikų prostitucija, pornografija ir prekyba organizacijos (ECPAT) atstovė. Nevyriausybinių organizacijų duomenimis dešimtys tūkstančių asmenų iš daugelio turtingesnių Europos valstybių skrenda į vaikų prostitucijos „oazes“, kuriose perka vaikus kad ir nuo 8 metų. ECPAT Italijos padalinio duomenimis, per metus vien iš Italijos į šias oazes vyksta apie 80 000 asmenų. Dar daugiau vyksta iš Skandinavijos šalių. Dauguma vykstančių yra jauni, savo šalyse gerą socialinį statusą, išsilavinimą ar darbą turintys žmonės. Beje, tarp jų populiari nuomonė, jog vaikai parduoda save „savo noru“ ir kad taip jie suteikia proga jiems „užsidirbti“ pragyvenimui. Pasak JAV Kovos su žmonių prekyba stebėjimo biuro šio birželio pradžioje publikuotos ataskaitos, per du milijonus vaikų dalyvauja tarptautinėje sekso industrijoje.

Klystume, jei manytume, kad išnyko ir pati grubiausia vergovės forma, žmogų tiesiog perkant ir parduodant kaip daiktą, su įdagu pažymint jo priklausomybę, nė nesistengiant sudaryti įspūdžio, jog jis „atidirba“ už kokią nors skolą. Ypač Mauritanijoje ir Sudane užregistruotas didžiausias tokių vergų skaičius. Pasak vienos ataskaitos, Šiaurės Afrikoje praėjusio dešimtmečio arabų etninės grupės asmenims priklausė per 90 000 juodaodžių vergų. Vieną buvo galima nusipirkti mažiau nei už 100 dolerių.

Kiekvienoje visuomenėje, kiekvienoje bendruomenėje egzistuoja įvairios žmogaus pavergimo formos. Kiekvienas yra kviečiamas kovoti su jomis: tiek vyriausybės, tiek paskiri piliečiai, tiek religinės bendruomenės. (rk)