Dvidešimtasis eilinis sekmadienis

Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kananietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Bet Jėzus neatsiliepė. Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“ Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“. Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“ Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“. O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“. Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko. (Mt 15, 21-28)

TIKĖJIMO JĖGA, Mons. Adolfas Grušas

Šio sekmadienio Evangelijoje pasakojami įvykiai atsiskleidžia dar geriau, kai juos palyginame su praėjusį sekmadienį minėtu nesėkmingu apaštalo Petro pasivaikščiojimu vandeniu.

Be abejo, Petras buvo šalia Jėzaus, kai Jis ištarė kanaanietei skirtus žodžius: O moterie, didis tavo tikėjimas! Ko gero, šie žodžiai mokiniui priminė neseniai girdėtą priekaištą: Silpnatiki, ko suabejojai?

Tenka pripažinti, kad pirmasis popiežius, palyginus su šia svetimšale, nepasirodė esąs aukštumoje, kalbant apie tikėjimo stiprumą.

Drauge, atkreipiant dėmesį į tai, jog moteris buvo kanaanietė, pagonė, gyvenanti netikinčiųjų krašte, ne vien tik Petro, bet ir mūsų situaciją nebūtų galima vadinti labai puikia.

Vis dėlto reiktų pamėginti rasti atsakymą į klausimą, kuo skiriasi „didis“ kanaanietės tikėjimas nuo „silpno“ Petro tikėjimo. Ko gero, šį skirtumą sudaro žmogaus abejonė.

Priekaištaudamas skęstančiam Petrui Viešpats pasakė: Ko suabejojai? Neatrodo, kad Jėzui būtų rūpėjęs intelektualinis Petro nusistatymas, susijęs su kurios nors tikėjimo tiesos neigimu ar abejojimu ja. To tikrai nebuvo. Petras nuoširdžiai tikėjo visu tuo, ko mokė Jėzus. Kalbant apie mus Išganytojui taip pat tikrai labiausiai rūpi ne mūsų vadinamos tikėjimo abejonės ir mūsų didvyriškos kovos.

Šiuo atveju kalbama apie ką kita. Reikia žinoti, ne ką tikime, bet kuo tikime. Mūsų pasitikėjimas Viešpačiu turi viršyti visas mūsų vidines spekuliacijas ir pastangas pateisinti savo elgesį. Kalbame apie sugebėjimą būti su Dievu.

Petras suabejojo, nes jam nepakako Jėzaus ištarto žodžio: Eik! Kur kas didesnį įspūdį jam padarė ne Jėzaus paliepimas, bet išorinės aplinkybės. Siaučiantis vėjas ir kylančios bangos, nakties tamsa ir vanduo, likęs vandeniu, o nevirtęs plačiu ir tvirtu keliu, privertė jį suabejoti Jėzaus žodžiais.

Priešingai, negu apaštalas, kanaanietė nedvejojo nė akimirkos. Netgi Jėzaus tyla neišmušė jos iš vėžių, ji nepasimetė ir tada, kai prabilęs Viešpats tikrai jos nepadrąsino, bet priešingai: sulygino su šunimi.

Kanaanietė liko tvirta, nepalaužiama, savotiškai užsispyrusi. Ji Jėzuje matė vienintelę pagalbą, todėl liko, nežiūrint nesuprantamos tylos, atsisakymo, aštraus ir niekinančio palyginimo.
Priversta maitintis kieta atsisakymo duona, ji pasakė, jog pasitenkins trupiniais.

Ji nusižeminusi ir drauge drąsi, tyli, bet ryžtinga, nieko nereikalaujanti, tačiau besitikinti visko.
Moters tvirtumas padarė įspūdį Jėzui. Jis tikriausiai labai susijaudino ir todėl pasakė: Tebūnie tau, kaip prašai.

Tai panašu į teiginį: Moterie, tebūna tavo valia.

Arba: Aš negaliu atsispirti tavo tikėjimui.

Deja, tenka pripažinti, kad kaip tik daug netikėjimo, ar, geriau pasakius, silpno tikėjimo galime atrasti tarp tikinčiųjų, tų, kurie tiki savo tikėjimu...