Rugpjūčio 15 dieną visa katalikų Bažnyčia švenčia vieną didžiausių Marijos, Kristaus
Motinos, atminimui skirtų švenčių: Dangun Ėmimo iškilmę, Rytų Bažnyčioje, kur ji pirmiausia
atsirado, vadinamą „Užmigimu“.
Dangun Ėmimo liturginė iškilmė žymi Marijos
žemiškojo gyvenimo pabaigą ir jos paėmimą „su kūnu ir siela“ į dangaus garbę.
1950
metais popiežius Pijus XII savo apaštalinėje konstitucijoje "Munificientissimus Deus"
Dangun Ėmimą paskelbė dogma, kitaip tariant, katalikiško tikėjimo integralia dalimi.
Tokiu aktu popiežius Pijus XII apibendrino tūkstantmetę Bažnyčios praktiką.
Nors Šventajame Rašte – Naujajame Testamente – nėra daug užuominų apie Mariją, tačiau
Bažnyčios ir liturgijos istorija rodo, kad jau nuo pirmųjų amžių įvairiomis progomis
Marija buvo menama. Nors iš pirmųjų trijų amžių yra išlikę mažai rašytinių šaltinių,
tačiau nuo IV amžiaus jų ženkliai pagausėja, mat krikščionims buvo pripažinta gyvavimo
teisė ir tai leido išplėtoti liturgiją bei ją dokumentuoti, o po to išsaugoti raštus
amžius gyvavusiose institucijose.
Marijos atminimą ir teologinį apmąstymą apie
jos vaidmenį randame dar iki IV amžiaus gyvenusių Bažnyčios autorių raštuose: Justino,
Irenijaus, Tertuliono, Origeno.
V amžiaus pirmoje pusėje, visuotiniame Bažnyčios
susirinkime Efeze (431 m.) buvo pripažintas Marijos – Dievo Motinos titulas, kurį
ir šiandien naudojame. Taip pat žinoma, kad nuo V amžiaus vidurio Sirijos teritorijoje
jau buvo minima būtent Marijai skirta šventė, palengva plitusi ir kitose krikščionių
bendruomenėse. Na, o nuo VI amžiaus pabaigos Marijos šventė tampa privaloma Bizantijos
imperatoriaus Mauricijaus dekretu.
Iš nuo 687 iki 701 metų valdžiusio sirų
kilmės popiežiaus Sergijaus I potvarkio galime matyti, jog Vakarų Bažnyčioje tuo metu
jau buvo minimos bent keturios su Marija susijusios progos: popiežius nurodė, kad
procesijomis turi būti pradėtos Marijos Gimimo, Apreiškimo, Apsivalymo (Kristaus paaukojimo
šventykloje) ir Užmigimo (Dangun Ėmimo) šventės.
Tarp VII amžiaus Bažnyčios
autorių nuomonę, jog Marija su kūnu buvo paimta į dangų, sutiksime gana dažnai. Apie
tai minėjo Modestas Jeruzalietis, šv. Andriejus Kretietis, šv. Germanas iš Konstantinopolio
ir kiti.
Pijus XII savo apaštalinėje konstitucijoje cituoja Joną Damaskietį,
VIII amžiaus pirmoje pusėje rašiusį autorių, garsų šventąjį, kurį popiežius Leonas
XIII 1890 metais paskelbė Bažnyčios daktaru, taip pripažindamas šio teologo mokymo
vertę visiems katalikams. Cituojama Jono Damaskiečio mintis, jog „buvo būtina, kad
ta, kuri gimdyme išsaugojo savo nekaltumą, po mirties taip pat išsaugotų be menkiausio
sugedimo savo kūną“.
Marijos Užmigimo paminėjimas iš Romos plito kitose katalikiškose
teritorijose – Prancūzijoje, Anglijoje, kurios perėmė Romos Bažnyčios liturgiją. Palengva
šventė įgijo „Dangun Ėmimo“ pavadinimą, pažymint nepaprastą Dievo Marijai suteiktą
privilegiją.
Nors užuominų dėl Marijos patekimo į dangaus šlovę su kūnu randama
nuo pat seniausių krikščionybės laikų, netrūko ir teologinių kontroversijų šiuo klausimu.
Antai, Bažnyčios doktrina apie Mariją sulaukė didelės kritikos iš protestantų, kuriems
ji atrodė nereikalinga ir iškraipanti tikėjimą, užstojanti Dievą.
Tačiau katalikų
Bažnyčia moko, jog Marijos, kaip ir šventųjų kultas, jei teisingai suprastas ir praktikuojamas,
neužstoja Dievo. Priešingai, padeda tikinčiajam priartėti prie Dievo, daugiau suprasti
apie Jį ir apie save. Katalikui Dangun Ėmimo šventė yra priminimas, jog ir jo kūnas
vieną dieną, kaip išpažįsta Tikėjimo išpažinime, bus prikeltas iš numirusiųjų. (rk)