Popiežiaus bendroji audiencija: šventųjų Editos Stein ir Maksimilijono Kolbe liudijimas.

Po atostogų pertraukos, trečiadienio rytą vėl įvyko popiežiaus bendroji audiencija. Tačiau skirtingai negu lig šiol būdavo vasaros metu, šį trečiadienį audiencija vyko ne Vatikane, bet popiežiaus vasaros rezidencijos – Castelgandolfo rūmų kieme.

Į susitikimą atvykusiems maldininkams, Benediktas XVI kalbėjo apie ką tik pasibaigusias savo atostogas, o taip pat priminė šiomis dienomis Bažnyčios liturgijoje minimus du kankinius – šventąją Teresę Kryžiaus Benediktą Editą Stein ir šventąjį Maksimilijoną Kolbe.

Grįžęs iš Bressanone, kur galėjau šiek tiek pailsėti, džiaugiuosi galėdamas šiandien pasveikinti jus, Castelgandolfo gyventojai, ir jus, piligrimai, šiandien atvykę manęs aplankyti,- kalbėjo popiežius bendrosios audiencijos dalyviams. Dar kartą dėkoju visiems, kas mane svetingai priėmė ir kas rūpinosi, kad mano atostogos būtų saugios ir ramios. Tai buvo tikrai ramaus atsipalaidavimo dienos. Atostogų metu taip pat kiekvieną dieną primindavau Viešpačiui visus tuos žmones, kurie prašo mano maldų. Iš tiesų labai daug žmonių man rašo, prašydami už juos melstis. Laiškuose jie dalijasi su mani savo džiaugsmais ir rūpesčiais, pasakoja apie gyvenimo planus, o taip pat apie šeimos ir darbo problemas, apie širdyje nešiojamus lūkesčius ir viltis, nerimą dėl ateities, kurį kursto dabartiniai nelengvi laikai. Savo maldose prisimenu visus ir kiekvieną, ypač aukodamas Mišias ir kalbėdamas Rožinį. Gerai žinau, jog visų pirma malda galiu pasitarnauti Bažnyčiai ir žmonijai, nes melsdamasis pasitikėjimo kupinas į Viešpaties rankas atiduodu visos bažnytinės bendrijos ir žmonijos likimą, o taip pat tarnystę, kurią Jis man patikėjo.

Kas meldžiasi, niekada nepraranda vilties, net ir tuomet kai slegia didžiausi sunkumui ir patenka į, žmogaus akims, beviltišką padėtį,- kalbėjo popiežius. Šito mus moko Šventasis Raštas ir šitai mums liudija Bažnyčios istorija. Žinome daugybę pavyzdžių, kai malda palaikė šventųjų ir visos bažnytinės bendrijos kelionę. Tarp mūsų laikų liudytojų norčiau paminėti du šventuosius, kurių liturginis minėjimas švenčiamas kaip tik šiomis dienomis: Teresę Kryžiaus Benediktą Editą Stein, kurios šventė buvo minima rugpjūčio 9 dieną, ir Maksimilijoną Mariją Kolbe, kurį minėsime rytoj, rugpjūčio 14-ąją, Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmės išvakarėse. Abu jie savo žemiškąjį gyvenimą baigė kankinio mirtimi Auschwitzo lageryje. Iš šalies žiūrint, jų gyvenimas galėtų atrodyti kaip pralaimėjimas, tačiau būtent kankinystėje spindi akinanti meilės šviesa, nugalinti egoizmo ir neapykantos sutemas. Sakoma, kad šv. Maksimilijonas Kolbe paties smarkiausio nacių siautėjimo metais yra pasakęs: „Neapykanta nieko nesukuria; ką nors sukurti gali tik meilė“. Jis herojiškai paliudijo šitą meilę pasisiūlydamas mirti už kitą kalinį. Jo auka pasiekė savo aukštumas 1941 metų rugpjūčio 14 dieną kai jis mirė bado bunkeryje.

Sekančių metų rugpjūčio 6 dieną, tris dienas prieš dramatišką savo gyvenimo pabaigą, Edita Stein kitoms Echto vienuolyno seserims pasakė: „Esu viskam pasiruošusi. Jėzus yra ir čia tarp mūsų. Galiu ramiai melstis ir nuoširdžiai sakyti: Sveikas, Kryžiau, vienintele viltie!“. Iš tų baisių žudynių išsigelbėjusieji liudininkai vėliau pasakojo, kad sesuo Teresė Kryžiaus Benedikta, vilkinti karmelitės abitą, sąmoningai ėjo į mirtį, iš kitų išsiskyrė visiška ramybe ir dėmesingumu tam pačiam likimui pasmerktiesiems. Malda buvo šiosios Europos globėjos paslaptis. Ji, kaip rašė popiežius Jonas Paulius II, kontempliatyviame gyvenime suradusi tiesą ir ramybę, iki pat gelmių išgyveno Kryžiaus slėpinį.

„Sveika, Marija!“ – šitie bus paskutiniai šv. Maksimilijono Kolbe žodžiai, kai jis ištiesė ranką savo žudikui, kad suleistų nuodų. Spaudžia ašarą konstatavimas, jog nuolankus ir meilės kupinas kreipimasis į Mariją visada suteikia drąsios ir ramybės. Ruošdamiesi švęsti Dangun Ėmimą, krikščionių tradicijai brangiausią Marijos šventę, atnaujinkime savo pasiaukojimą Jai, kuri iš Dangaus su motiniška meile visą laiką mus globoja. Tą mes ir darome „Sveika, Marija“ maldoje prašydami, kad jinai už mus melstų „dabar ir mūsų mirties valandą“. (jm)