Šiaurės Italijos vyskupijos mini Akvilėjos vyskupo šv. Chromatijaus mirties 1600 metų sukaktį

Kelios Italijos šiaurės rytų regiono vyskupijos, kitados priklausiusius senajai Akvilėjos vyskupijai, švenčia ketvirtojo amžiaus pabaigoje ir penktojo pradžioje gyvenusio Akvilėjos vyskupo ir visai Bažnyčiai svarbaus teologo šv. Chromatijaus mirties 1600 metų sukaktį. Jubiliejiniai šv. Chromatijaus metai buvo pradėti pernai gruodžio 7 dieną ir pasibaigs šiemet gruodžio 7 dieną.

Šv. Chromatijus buvo Konstantinopolio vyskupo šv. Jono Auksaburnio amžininkas ir bičiulis. Jiedu abu dažnai susirašinėdavo teologijos ir Bažnyčios disciplinos klausimais. Dalis tų laiškų yra išlikę iki mūsų dienų. Dėl to, kaip tik šiomis dienomis, nuo rugpjūčio 6 iki 10, šiaurės rytų Italijos vyskupijos buvo surengusios piligriminę kelionę į buvusį Konstantinopolį, dabartinį Stambulą.

Pernai gruodžio mėnesį pradedant šv. Chromatijaus jubiliejinius metus, taip pat ir popiežius Benediktas XVI šiam ganytojui skyrė vieną savo katechezių, skaitomų trečiadieniais per bendrąsias audiencijas.

Šv. Chromatijaus laikais Akvilėja buvo svarbus Vakarų Bažnyčios centras, ketvirtojo amžiaus dokumentuose minimas kartu su Roma ir Milanu. Akvilėjos bendruomenė savo ištikimybe ir kankinių herojiškumu pagarsėjo jau trečiojo amžiaus vidury ir ketvirtojo pradžioje kuomet valdant imperatoriams Decijui, Valerianui ir Dioklecianui krikščionys buvo žiauriai persekiojami.

Chromatijus gimė Akvilėjoje apie 345 metus. Buvo įšventintas diakonu, vėliau – kunigu, o 388 metais buvo išrinktas savo gimtojo miesto vyskupu. Vyskupo šventimus jam suteikė garsusis amžininkas Milano vyskupas Ambraziejus. Tapęs ganytoju, Chromatijus ėmėsi uolios sielovadinės veiklos visoje savo didžioje vyskupijoje, kuriai priklausė dalis šiaurinės Italijos, dabartinė Bavarija, Šveicarija, Austrija, Slovėnija ir dalis Vengrijos. Chromatijaus valdymo laikais šią klestinčią Bažnyčia ištiko ir skaudžios negandos – gotų ir hunų įsiveržimas į Imperijos žemes. Barbarai plėšė turtus, žudė žmonės, sunaikino taip vyskupo biblioteką, kurioje buvo saugomi pirmųjų krikščionybės amžių raštijos lobiai. Buvo sunaikinti taip pat ir paties vyskupo Chromatijaus raštai. Ir tik vėliau, kruopščių studijų dėka pasisekė atkurti dalį jo palikimo, nustačius, jog kai kurių šventiesiems Ambraziejui, Jeronimui ar Augustinui priskiriamų tekstų autorius buvo Chromatijus.

Šv. Chromatijaus raštuose vyrauja Švenčiausiosios Trejybės slėpinio, Šventosios Dvasios ir Kristaus dieviškosios ir žmogiškosios prigimties temos. Rašydamas apie Kristaus dievišką ir žmogišką prigimtį, Chromatijus neišvengiamai susiduria ir su šiek tiek vėliau visuotiniu mastu nagrinėta Marijos vaidmens ir statuso tema. Chromatijaus raštų kalba lengva, skirta visų pirma tikinčiųjų bendruomenei. Nors pats puikiai mokėjo oficialią lotynų kalbą, į savo tekstus Chromatijus įtraukdavo ir liaudiškus išsireiškimus bei terminus. (jm)