Tuojau pat Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą
krantą, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai
į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas. Tuo tarpu valtis
jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas
vėjas. Ketvirtos nakties sargybosmetu
Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį
ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš
baimės ėmė šaukti. Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“
Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“.
Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo
prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs
skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs
ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems
įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami:
„Tikrai tu Dievo Sūnus!“ (Mt 14, 22–33)
NEBIJOTI DIEVO
Po
duonos ir žuvų stebuklingo padauginimo Jėzus liepė mokiniams lipti į valtį ir plaukti
į kitą ežero krantą, tuo tarpu pats pasiliko su minia. Tai gailestingojo Viešpaties
paveikslas: Jėzus, apsuptas minios, kuri išsiilgusi Jo žodžio, Jo galios, pagydančios
kūną ir sielą.
Tačiau greitai vaizdas keičiasi: Jėzus vėl vienas, tik šį kartą
kalno viršūnėje, besikalbantis maldoje su dangiškuoju Tėvu. Neįmanoma atskirti šių
dviejų vaizdų. Jėzaus buvimas Tėvo artumoje įgalina Jį taip pat būti su žmonėmis,
jiems nešti išganymo žinią.
Tuo iškalbingesnis yra ežere atsidūrusių mokinių
vaizdas. Jie valtyje taip pat vieni, aplink juos nėra minios, nėra ir Jėzaus. Jie
vieni patys, ir toji vienatvė tokia skirtinga nuo tos, kuri supo Jėzų, Jam besikalbant
su Tėvu. Evangelistas tarsi pabrėžia, jog logiška, kad tada, kai su mokiniais nėra
Jėzaus, jų valtis papuola į audrą. Niekada neįmanoma išvengti gyvenimo audrų, jei
liekame patys vieni.
Niekuomet nėra tekę būti laive audros metu, tačiau teko
matyti ne vieną filmą, skaityti pasakojimus tų, kuriems, kaip ir apaštalams, teko
kovoti su įsisiautėjusiomis bangomis ir stipriu vėju, todėl įmanoma įsivaizduoti kokia
slogi ir pavojaus kupina nuotaika tuomet vyrauja laive, koks trapus atrodo tas vienintelis
prieglobstis, palyginus jį su griūvančiais vandens kalnais.
Baimė… Jausmas,
užplūstantis žmogų tada, kai jis nebėra tikras dėl ateities, kai nežinome, į ką galime
atsiremti ir netgi pati didžiausia parama atrodo menka. Išsigandus sunku ar net neįmanoma
rodyti bet kokį optimizmą ir jei net praeityje panaši situacija jau buvo įveikta,
nesėkmę išgyvename taip, tarsi jokios išeities nebebūtų.
Jėzaus mokiniai, atsidūrę
bangų blaškomoje valtyje Tiberiados ežero viduryje ir apimti baimės, primena daugybę
situacijų, kurias, tikriausiai kiekvienam yra tekę išgyventi.
Gyvenimas toks
panašus į tą Tiberiados ežerą, o kiekvieno mūsų dienos – tai tarsi ta mokinių valtis.
Dažnai plaukti yra lengva ir malonu, vanduo ramus ir saulė šviečia virš galvos, nesunku
susiorientuoti, kokia kryptimi reikia keliauti, tačiau taip pat būna ir tokių situacijų,
kai mūsų gyvenimą sukrečia audros, kai kyla grėsmė mūsų laimei, kai širdį sugniaužia
baimė ir jau nebesame dėl nieko tikri. Tada suvokiame, jog esame silpni ir vieni…
Atrodo
neįtikėtina ir absurdiška, kaip mokiniai elgiasi, pamatę prie jų artėjantį Jėzų: jie
savo Išganytoją palaiko šmėkla ir Jo taip pat išsigąsta, tarsi Jis būtų pats didžiausias
jiems gresiantis pavojus.
Vis dėlto ne kartą panašiai elgiamės ir mes. Mums
nėra lengva rasti Dievui prideramą vietą mūsų gyvenime, negana to: mes Jį paverčiame
vaiduokliu, tolimu tam, ką išgyvename. Kai mūsų gyvenimas tampa audringu ežeru, mes
pasiduodame baimei ir netgi jei Dievas artinasi prie mūsų per draugišką žodį, per
artimą žmogų, per maldos akimirkas… mes ir toliau liekame vieni, esame susirūpinę
tik savimi ir šaukiamės pagalbos, nebeturėdami jokios vilties.
Šio sekmadienio
Evangelija kaip tik ir liudija mums, jog negali būti beviltiškų situacijų. Jėzaus
pakvietimas, skirtas Petrui: „Eik!“ galioja ir kiekvienam iš mūsų. Reikia tik nesileisti
užvaldomiems baimės, neužsidaryti savyje, nelikti vieniems, be Dievo širdyje, ir tada
tikrai įvyks stebuklas. Netgi tada, kai kils pavojus paskęsti, nes nė vieno žmogaus
tikėjimas nėra tobulas, galime būti tikri, jog Išganytojas išties mums savo gelbstinčią
ranką. (Mons. Adolfas Grušas)