Septynioliktasis eilinis sekmadienis

Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje pasleptu lobiu. Atrades ji, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ka turi, ir perkasi ta dirva. Vel su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškanciu gražiu perlu. Atrades viena brangu perla, jis eina, parduoda visa, ka turi, ir nusiperka ji. (Mt 13, 44-46)

PRARASTAS PERLAS

Skelbdamas Geraja Naujiena, Jezus naudojosi ivairiais palyginimais, stengdamasis savo klausytojams geriau paaiškinti, kas sudaro Dangaus Karalystes esme. Ne viena karta girdejome apie sejeja, rauga, surauginanti visa maišyma, paslepta lobi, pirkli, ieškanti perlu…

Tiek daug vaizdu… Taciau panašu, kad vieno, labiausiai patinkancio mums, vis tiktai truksta.

Krikšcionys ne karta butu labiau linke isivaizduoti savo tikejima, kaip nepajudinama uola, brangenybe, perduodama iš ranku i rankas, lobi, kuris išsprestu visus gyvenime pasitaikancius sunkumus ir laimingai, be jokiu abejoniu nuvestu i amžinybe…

Kaip tik apie tokia Dangaus Karalyste Kristus ir nekalba. Jis visuomet primena savo klausytojams apie pareiga ieškoti, eiti pirmyn, pasirinkti, isipareigoti, aukotis, atsižadeti. Tokiu dalyku mes tikrai nemegstame…

Dangaus Karalyste negali buti suprantama be aukos. Mes džiaugiames ne tuo, kas mums buvo ideta i rankas, bet tuo, ka patys sugebejome surasti, atsiliepdami i Dievo balsa savo širdyje. Tik tokiu atveju imanoma suvokti, jog tikejimas – tai nepaprastai brangi dovana, šviecianti žvaigžde kasdienos pilkume.

Tikejimas – tai atsivertimas, liepiantis žmogui pasirinkti tarp gerio ir blogio. Kartais taip sunku pasakyti, jog geriau yra tai, ko, atrodytu, nenori širdis, bet suvokdamas, jog Dangaus Karalyste apima viska, žmogus ryžtasi del jos paaukoti visa kita. Neimanoma ižengti i dangaus karalyste, nepraeinant per atsižadejima ir auka.

Vis tiktai klystume, manydami, jog auka gali buti tikslu. Kristus, pasakodamas apie dangaus karalyste, kalba apie džiaugsma. Kristaus mokinys ne praranda ir aukojasi, bet randa, del to džiaugiasi, ir todel auka jam tampa savaime suprantama.

Vis delto, tokiu atradimu, o ypac tikejimo nepaprastos vertes suvokimo dažniausiai ir pritruksta. Pernelyg dažnai sakome: „Mes, paprasti žmones“, tarsi paprastas žmogus nesugebetu suvokti ir pagerbti didybes bei jos siekti.

Manyciau, kad jeigu mes butume Kristaus palyginime vaizduojamo perlu pirklio vietoje, pasakojimas nebutu toks vaizdingas.

Gave nepaprastai brangu perla – savo tikejima – mes jo dažnai neivertiname. Visuomet išlieka rizika, kad ilgainiui prie to priprasime ir daugiau nebeivertinsime nepaprastos lobio vertes. Brangus perlas nuolat yra musu akivaizdoje, visuomet pasiekiamas ir pradeda nebesiskirti nuo kitu apyvokos daiktu. Vis reciau mums kyla noras ji paimti i rankas ir anaiptol ne kasdien pasirupiname nušluostyti ant jo sedancias dulkes. Perlo spindejimas po tuo dulkiu sluoksniu prislopsta. Ka jau ten bekalbeti, po juo mes spindesio net ir nepastebime, todel labai uoliai ieškome to, kas gyvenime blizgesiu patrauktu musu demesi. Taip buves miklus perlu pirklys tampa ikyriu prekybos agentu, išpardavinejanciu vertinga susikrauta lobi, iškeisdamas ji i pasitaikancius menkavercius dalykelius.

Mes labai dažnai iškeiciame savo tikraji veida i prisitaikancio pataikuno šypsena. Mums atrodo, jog musu krikšcioniškos vertybes nebeatlaiko pasaulio pagundu, išmokstame kompromisu meno, nebeturime drasos balta pavadinti balta ir juoda – juoda, nemokame vertinti nuoširdumo, garbe lengvai parduodame už materialini lobi, sažine greitai užtemdo plojimai. Mes verciau dailiname savo išore, o ne vidu, malda keiciame davatkiškumu, savo krikšcioniškaji liudijima – pasaulietine karjera, nors ir apvilkta bažnytiniais rubais. Netgi Dieva iškeiciame i daugybe mums siulomu pakaitalu…
Prie to sarašo, kiekvienas galetume prideti daug atveju, kai musu brangusis perlas – dangaus karalyste – jau yra kažkur kitur, o leistis iš naujo i kelione ir baugu, ir… nesinori. Gal tik noretusi išjungti šviesa, kad niekas nepamatytu gedos raudoniu nutvieksto musu veido… (Mons. Adolfas Grušas)