Popiežiaus Mišios Sidnėjaus katedroje. Benediktas XVI griežtai pasmerkė kunigų ir
vienuolių seksualinius nusikaltimus
Šv. Tėvas Benediktas XVI pasmerkė kunigų ir vienuolių seksualinius nusikaltimus, kuriuos
pavadino itin rimtu pasitikėjimo pažeidimu, ir paprašė būsimų Australijos kunigų ir
vienuolių padėti vyskupams kovoti su šiuo blogiu. Popiežius šeštadienio rytą pasakytoje
homilijoje kalbėjo apie didelį gėdos jausmą dėl mažamečius tvirkinusių kunigų ir vienuolių.
Būtina padėti aukoms bei liudyti joms gailestingumą, o atsakingieji už šį blogį turi
būti atiduoti teisingumui. Tai svarbus prioritetas siekiant ypač jaunimui sudaryti
saugesnę ir sveikesnę aplinką, - kalbėjo popiežius. Tikrai, giliai gailiuosi už aukų
patirtą skausmą ir kančią, drauge jas užtikrinu, kad kaip jų ganytojas, ir aš dalinuosi
jų kančia, - sakė Benediktas XVI.
Australijos bažnytinės ir nebažnytinės visuomenės
labai lauktą pasmerkimą Šv. Tėvas ištarė Sidnėjaus katedroje, kurioje šeštadienio
rytą (Lietuvos laiku 2 val. 30 min. ryto), aukojo pirmąsias viešas Šv. Mišias Australijoje.
Šių Mišių, kurias koncelebravo su visais Australijos vyskupais, įskaitant emeritus,
metu, Popiežius drauge pašventino naująjį Sidnėjaus katedros didįjį altorių. Nors
popiežiaus kelionės pagrindinis tikslas yra susitikimas su PJD dalyviais, tačiau ši
devintoji pontifikato kelionė drauge buvo apaštališkas Bažnyčios Australijoje aplankymas.
Sidnėjaus katedroje popiežiaus vadovautose Mišiose dalyvavo seminaristai bei vienuolinių
kongregacijų naujokai ir naujokės iš visos Australijos.
Švč. Mergelės Marijos,
Krikščionių pagalbos katedrą Sidnėjuje galima drąsiai laikyti katalikų Bažnyčios Australijoje
lopšiu. Pirmieji du į Australiją oficialiai atvykę katalikų kunigai 1821 metais Sidnėjuje
pastatė ir Mergelei Marijai dedikavo pirmąją miesto koplyčią. Po gero dešimtmečio
atkeliavo ir pirmasis Apaštališkasis Vikaras, vyskupas. Jis koplyčioje įrengė katedrą,
o po kelerių metų tapęs pirmuoju Sidnėjaus arkivyskupu, katedra paverstą koplyčią
ėmė didinti, tačiau pastatas netrukus sudegė ir reikėjo jį visai atstatyti.
1868
metais buvo palaimintas naujosios katedros kertinis akmuo. Didingos gotikinės šventovės
statybos darbai užsidelsė iki 1928 metų, kai katedra buvo iškilmingai pašventinta.
Popiežius Pijus XI katedrai suteikė Mažosios bazilikos titulą 1930 metais, o po dar
keturių dešimtmečių joje Mišias aukojo pirmasis Australiją aplankęs apaštalo Petro
įpėdinis, popiežius Paulius VI. Jonas Paulius II du sykius aukojo Mišias šioje šventovėje
– 1986 ir 1995 metais. Popiežius Benediktas XVI šį šeštadienį palaimino naująjį katedros
altorių ir prie jo, kaip minėta, su visais Australijos vyskupais, aukojo pirmąsias
Mišias.
Visi altoriai, - kalbėjo homilijoje Šv. Tėvas, yra simbolis Jėzaus
Kristaus, kuris savo Bažnyčioje yra kaip kunigas, altorius ir auka. Taip pat ir vyskupai
bei kunigai yra pašventinami ir paskiriami Dievo tarnystei ir Dangaus karalystės kūrimui.
Tačiau per dažnai pasineriame į pasaulį, kuris nori nustumti Dievą į šoną. Taip pat
ganytojai gali būti gundomi tikėjimo dalykus sumažinti iki paprastų sentimentų lygio,
susilpnindami jų galią įkvėpti nuoseklią pasaulio viziją ir dalykišką dialogą su daugeliu
kitų vizijų, kurios tarp savęs konkuruoja siekdamos laimėti žmonių protus ir širdis.
Tačiau
tai būtų labai negerai, nes Dievo reikalų niekuomet negalima nutildyti, o abejingumas
žmogaus egzistencijos religinei dimensijai galop pažemina ir išduoda patį žmogų. Ten,
kur žmogus pažeminamas, būna pažemintas jį supantis pasaulis, kuris praranda savo
tikrąją prasmę ir tikslą. Taip susikuria ne gyvybės, o mirties kultūra. Tad kaip gi
galima tai vadinti pažanga, kai kaip tik atvirkščiai, įvyksta žengimas atgal, tai
yra, savotiškas regresas, dėl kurio išsenka tiek individų, tiek visos visuomenės gyvybės
šaltiniai.
Tačiau žinome iš šv. Ignaco Lojolos, jog vienintelis „matas“, kuriuo
gali būti lyginama žmonijos tikrovė yra Kryžius ir jo nesavanaudiškos meilės žinia,
kuri nugali blogį, nuodėmę ir mirtį bei sukuria naują gyvybę ir amžiną laimę. Kryžius
atskleidžia, jog atrandame save tik kai dovanojame savo gyvenimą, kai priimame Dievo
meilę kaip nepelnytą malonę ir stengiamės kitiems atskleidi šios meilės grožį ir kitus
atvesti į tiesos šviesą, kuri vienintelė išgano pasaulį. (sk)