Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto. Prie jo susirinko didžiulė
minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. Ir
jis daug jiems kalbėjo palyginimais. Jis sakė: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant,
vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė.
Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio
žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami
šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar
kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą,
dar kiti trisdešimteriopą. Kas turi ausis, teklauso!“(Mt 13, 1-9)
ŽODIS,
KURIS DŽIUGINA IR STEBINA, Mons. Adolfas Grušas:
Ką reiškia
palyginime nusakyta skirtinga dirva, nuo kurios priklauso pasėtos sėklos likimas,
paaiškino jau pats Jėzus, o visų laikų komentatoriai dar pridėjo ir savo vizijas.
Norėčiau,
tačiau, atkreipti dėmesį į tai, koks yra pats didžiausias pavojus, gresiantis Dievo
Žodžiui. Kaip nebūtų keista, jam ne tiek pavojingas atviras atmetimas, kiek jį priimančiųjų
abejingumas.
Tas abejingumas pasireiškia iš dviejų pusių: nuo sakyklos ir iš
tų, kurie susibūrę prieš sakyklą.
Gali būti ir ne kartą būna daug abejingų
pamokslininkų. Jų lūpose įprotis tampa amatu, pasikartojimu. Jų skelbiamos tiesos
tarsi nudažytos pilkuma, ir, nežiūrint originalių išsireiškimų, tai, ką jie skelbia,
atrodo jau seniai girdėta, banalu ir nekelia jokio pasitikėjimo.
Klausytojų
atveju abejingumas reiškia nesugebėjimą stebėtis, nuobodulį, nenorą suprasti, nepasitikėjimą,
paviršutinišką susidomėjimą, nekantrumą, laukiant, kada baigsis jų nedominantis pamokslas.
Tiek
vienu, tiek kitu atveju trūksta tikro įsijungimo į Dievo Žodyje skambančią žinią,
nėra vidinio susijaudinimo, jokio gilesnio išgyvenimo. Abejingieji net nepagalvoja,
kad Dievo Žodžio skelbimas visų pirma skirtas žmogaus atsivertimui…
Ne kartą
mėginau klausti savęs, ko reikia, kad būtų įmanoma įveikti tą abejingumą, neleidžiantį
Dievo Žodžiui pasiekti žmonių širdžių, dėl kurio girdimas Žodis nė trupučio nepakeičia
mūsų gyvenimų.
Neradau jokios kitokios priemonės, išskyrus šią: prie Dievo
Žodžio, prie Evangelijos puslapio, kiekvieno Šventojo Rašto sakinio reikia artintis
taip, tarsi tai būtų daroma pirmą kartą. Iš tikrųjų tai ir yra pirmas kartas, nes
Dievo Žodis yra gyvas, nuolat naujas, įkvėptas ir įkvepiamas dabarties.
Kunigas,
kuriam sekmadienį tenka aukoti trejas Mišias, pradėdamas skaityti Evangeliją trečiosiose,
turėtų jaustis, lyg nežinotų, apie ką bus kalbama ir ką jis pats pasakys, nežiūrint,
kad pamokslui ruošėsi gal ištisą savaitę.
Kiekvienas, atverčiantis Šventąjį
Raštą ir pradedantis skaityti, privalo laikyti save pradedančiu tikinčiuoju, visiškai
nepatyrusiu ir nieko nežinančiu.
Dievo Žodis yra nepakartojamas, o tai reiškia,
jo neįmanoma atgaminti. Nors ir girdėtas tūkstančius kartų, jis niekada nėra tas pats.
Kalbant
apie Žodžio veiksmingumą, nereiškia, kad jis visada vienodai apšviečia ir atneša tokius
pat vaisius bet kurio žmogaus sieloje. Tai ne konvejerio linija, gaminanti „standartinius“
krikščionis: šiuo atveju tenka kalbėti apie kūrimą.
Jėzus mums aiškiai pasakė,
kad į Dangaus Karalystę gali įeiti tik atgimęs žmogus. Šio teiginio taip ir nesuprato
patyręs ir pražilęs žydų mokytojas Nikodemas, dažnai nesuprantame ir mes, tačiau ne
todėl, kad esame labai patyrę, bet todėl, kad liekame abejingi girdimam Žodžiui.
Žodį
galima suprasti tik tada, kai jį priimame, atsisakydami savo anksčiau sukauptos patirties.
Mes turėtume pasijusti tarsi mokinukai, pirmą kartą paėmę į rankas abėcėlę ir mėginantys
sudėti bei suprasti žodžius.
Svarbu tik, kad tiek stovintieji sakykloje, tiek
susibūrę prieš ją leistųsi nustebinami girdimo Dievo Žodžio…