2008-07-17 15:54:34

Penkioliktasis eilinis sekmadienis


Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto. Prie jo susirinko didžiulė minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais. Jis sakė: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą. Kas turi ausis, teklauso!“ (Mt 13, 1-9)

ŽODIS, KURIS DŽIUGINA IR STEBINA, Mons. Adolfas Grušas: RealAudioMP3

Ką reiškia palyginime nusakyta skirtinga dirva, nuo kurios priklauso pasėtos sėklos likimas, paaiškino jau pats Jėzus, o visų laikų komentatoriai dar pridėjo ir savo vizijas.

Norėčiau, tačiau, atkreipti dėmesį į tai, koks yra pats didžiausias pavojus, gresiantis Dievo Žodžiui. Kaip nebūtų keista, jam ne tiek pavojingas atviras atmetimas, kiek jį priimančiųjų abejingumas.

Tas abejingumas pasireiškia iš dviejų pusių: nuo sakyklos ir iš tų, kurie susibūrę prieš sakyklą.

Gali būti ir ne kartą būna daug abejingų pamokslininkų. Jų lūpose įprotis tampa amatu, pasikartojimu. Jų skelbiamos tiesos tarsi nudažytos pilkuma, ir, nežiūrint originalių išsireiškimų, tai, ką jie skelbia, atrodo jau seniai girdėta, banalu ir nekelia jokio pasitikėjimo.

Klausytojų atveju abejingumas reiškia nesugebėjimą stebėtis, nuobodulį, nenorą suprasti, nepasitikėjimą, paviršutinišką susidomėjimą, nekantrumą, laukiant, kada baigsis jų nedominantis pamokslas.

Tiek vienu, tiek kitu atveju trūksta tikro įsijungimo į Dievo Žodyje skambančią žinią, nėra vidinio susijaudinimo, jokio gilesnio išgyvenimo. Abejingieji net nepagalvoja, kad Dievo Žodžio skelbimas visų pirma skirtas žmogaus atsivertimui…

Ne kartą mėginau klausti savęs, ko reikia, kad būtų įmanoma įveikti tą abejingumą, neleidžiantį Dievo Žodžiui pasiekti žmonių širdžių, dėl kurio girdimas Žodis nė trupučio nepakeičia mūsų gyvenimų.

Neradau jokios kitokios priemonės, išskyrus šią: prie Dievo Žodžio, prie Evangelijos puslapio, kiekvieno Šventojo Rašto sakinio reikia artintis taip, tarsi tai būtų daroma pirmą kartą. Iš tikrųjų tai ir yra pirmas kartas, nes Dievo Žodis yra gyvas, nuolat naujas, įkvėptas ir įkvepiamas dabarties.

Kunigas, kuriam sekmadienį tenka aukoti trejas Mišias, pradėdamas skaityti Evangeliją trečiosiose, turėtų jaustis, lyg nežinotų, apie ką bus kalbama ir ką jis pats pasakys, nežiūrint, kad pamokslui ruošėsi gal ištisą savaitę.

Kiekvienas, atverčiantis Šventąjį Raštą ir pradedantis skaityti, privalo laikyti save pradedančiu tikinčiuoju, visiškai nepatyrusiu ir nieko nežinančiu.

Dievo Žodis yra nepakartojamas, o tai reiškia, jo neįmanoma atgaminti. Nors ir girdėtas tūkstančius kartų, jis niekada nėra tas pats.

Kalbant apie Žodžio veiksmingumą, nereiškia, kad jis visada vienodai apšviečia ir atneša tokius pat vaisius bet kurio žmogaus sieloje. Tai ne konvejerio linija, gaminanti „standartinius“ krikščionis: šiuo atveju tenka kalbėti apie kūrimą.

Jėzus mums aiškiai pasakė, kad į Dangaus Karalystę gali įeiti tik atgimęs žmogus. Šio teiginio taip ir nesuprato patyręs ir pražilęs žydų mokytojas Nikodemas, dažnai nesuprantame ir mes, tačiau ne todėl, kad esame labai patyrę, bet todėl, kad liekame abejingi girdimam Žodžiui.

Žodį galima suprasti tik tada, kai jį priimame, atsisakydami savo anksčiau sukauptos patirties. Mes turėtume pasijusti tarsi mokinukai, pirmą kartą paėmę į rankas abėcėlę ir mėginantys sudėti bei suprasti žodžius.

Svarbu tik, kad tiek stovintieji sakykloje, tiek susibūrę prieš ją leistųsi nustebinami girdimo Dievo Žodžio…








All the contents on this site are copyrighted ©.