Religijos laisvė sankirtoje su tautos tapatybe, tiesa, mentalitetu

Prieš kurį laiką Venecijos patriarchas kardinolas Angelo Scola grįžo į Italiją iš Jordanijos, kurioje dalyvavo Tyrimų ir studijų centro Oasis surengtame krikščionių-musulmonų forume apie religijos laisvę.

Apie 80 dalyvių iš dvidešimties valstybių liudijo apie savo patirtis ir keitėsi nuomonėmis. Viena iš centrinių diskusijų temų buvo ši: tiesos ir religijos laisvės santykis. Daugelyje musulmonų kraštų religijos laisvė labai varžoma arba jos praktiškai nėra. Jei toleruojamas krikščionių bendruomenių gyvavimas ir krikščioniško tikėjimo perdavimas šeimos viduje, netoleruojamas musulmonų atsivertimas į krikščionybę. Už tai gresia sankcijos, kai kuriais atvejais net mirtis. Musulmonų daugumos kraštuose į krikščionybę atsivertę musulmonai dažnai turi slėpti savo atsivertimą arba palikti savo gyvenamą šalį.

Tiesos ir religijos laisvės klausimas yra aštrus ne tik tarpreliginiuose santykiuose. Iš sekuliaraus pasaulio taip pat dažnai girdima kritika visų religijų tikintiesiems, kurią galima apibendrinti taip: tikėdami religine tiesa, tampate natūraliu pavojumi sąžinės laisvei ir pasaulietinei valstybei. Religijos (apreikšta) tiesa suvokiama kaip kliūtis racionalumu paremtam dialogui, neretai tikinčiųjų nuostatas bloku vertinant kaip „fundamentalistines“ ir „fanatiškas“.

Kardinolas Scola vizito Jordanijoje metu nagrinėjo religijos laisvės ir tautos tradicinio identiteto sąveikos problemą. Juk dažnai atsivertimas į kitą religiją pripažįstamas individualiame lygmenyje, tačiau suvokiamas kaip grėsmė kolektyvinei tapatybei, kaip ją ardančio svetimkūnio atsiradimas, prieš kurį reikia gintis. Kaip išspręsti šią įtampą tarp asmeninio pasirinkimo ir tautinės tapatybės? Pasak kardinolo, dabartiniais globalizacijos ir masinės emigracijos laikais ši įtampa auga.

Diskusijose pasisakęs Nikolaus Lobkowicz, žinomas intelektualas ir šiuo metu Vokietijoje besidarbuojantis profesorius, daug metų besidomintis krikščionybės sąveika su politika bei kultūra, kalbėjo apie tai, kaip religijos laisvės sąvoka skynėsi kelią katalikų Bažnyčioje.

Nors visada, viena vertus, buvo suvokta, kad tikėjimas yra priimamas asmenišku atsivertimu, antra vertus, tuo pat metu buvo manoma, kad jei Dievas yra iš tiesų vienas, tai kitos dievybės yra skandalas, kurį reikia atmesti. Taip bendruomenė tapo viršesne už asmens teises. Monoteizmas į religiją integravo tiesos idėją, tad ir skyrimą tarp tiesos bei netiesos arba klaidos. Ar galima toleruoti klaidą? Ar galima toleruoti, dialoguoti ir gerbti tuos, kurie nepriklauso katalikų Bažnyčiai?

Popiežius Pijus XII (1939-1958 m.) teigė, jog kitas konfesijas ir kitas religijas galima toleruoti dėl meilės taikai ir santarvei, tačiau ne todėl, kad tų konfesijų ir religijų išpažinėjai turėtų „teisę“ savaip tikėti: juk klaida negali tūrėti teisių.

Pasak profesoriaus Lobkowicz pranešimo minčių, esminis posūkis katalikų Bažnyčios doktrinoje įvyko su Vatikano II Susirinkimo deklaracija apie religijos laisvę „Dignitatis Humanae - Žmogaus orumas“ (1965 m.). Joje religijos laisvė iš tiesos sferos perkelta į „žmogaus asmens“ teisių sferą. Jei klaida neturi teisių, asmuo jas turi net ir tada, jei klysta. Asmuo turi teisę į religijos laisvę, nepaneigiamą kitų asmenų, bendruomenės ar valstybės.

Forumo dalyviai liudijo apie krikščionių padėtį islamo kontekste. Arabijos Apaštališkasis vikaras vyskupas Paul Hinder palygino milijonų Arabijoje gyvenančių krikščionių gyvenimą su narvu: jiems suteikiama minimali judėjimo laisvė „narvo“ viduje, tačiau iš šios uždaros erdvės neišleidžiami.

Irako chaldėjų vyskupas Shlemon Warduni, reziduojantis Bagdade, dar kartą kalbėjo apie tikrai skaudžią Irako krikščionių padėtį. „Karas sugriovė viską, taip pat ir sugyvenimo tradiciją“, - sakė jis, priminęs krikščionių, taip pat ir dvasininkų, pagrobimus, nužudymus, bauginimus ir beteisiškumą.

Jeruzalės lotynų patriarchato vyskupas Jordanijai Salim Sayegh kalbėjo apie krikščionių padėtį Jordanijoje. Šioje šalyje krikščionys negyvena tikruose ar kultūriniuose getuose, gali aktyviai dalyvauti politiniame ir kultūriniame gyvenime, nors spręstinų problemų yra ir čia.

Kardinolas Scola, komentuodamas šiuos liudijimus, sakė, jog Vakaruose islamas suvokiamas pernelyg abstrakčiai ir daug kalbų paprasčiausiai pakimba ore be jokios realios atramos. Tuo tarpu yra daugybė konkrečių islamo išraiškų, kurias galima pažint ir suprast būtent per krikščionis, kurie gyvena įvairiose musulmonų daugumos šalyse.

Forume kalbėjo taip pat Jordanijos Karališkojo tarpreliginių studijų instituto direktorius Hasan Abu Ni‘mah, musulmonas. Pasak jo, dialogas neatneš vaisių, kol susidūrimo ir karo mentaliteto nepakeis pagarbos ir išklausymo mentalitetas.

Vienas iš svarbesnių forumo Jordanijoje momentų buvo kardino Scola ir Jordanijos princo Ghazi Ibn Muhammad susitikimas. Būtent šis princas iniciavo atvirą laišką popiežiui ir kitų krikščioniškų konfesijų vadovams, išgarsėjusį kaip „138 musulmonų išminčių“ laiškas (oficialiai – „Bendras Žodis tarp mūsų ir jūsų“), nors šiuo metu jį pasirašė jau per 200 musulmonų lyderių iš viso pasaulio. Šis laiškas suteikė prielaidas pradėti kaip niekad gilų katalikų ir musulmonų pokalbį. Šiuo tikslu buvo sukurtas atskiras katalikų ir musulmonų atstovų forumas, kurio uždaras diskusijų ir studijų seminaras įvyks rudenį Romoje ir kurio dalyvius priims popiežius Benediktas XVI. (rk)