Prancūzijoje kyla karštos diskusijos dėl dar vienos bioetinės temos: dėl motinų nešiotojų
įteisinimo. Kitaip tariant, ar įstatymiškai leisti moteriai išnešioti ir pagimdyti
į jos gimdą įsodintą vaisių, kurį vėliau ji atiduotų tai porai, kuri jos paprašė tokios
paslaugos.
Pavyzdžiui, jei poroje moteris negalėtų pati išnešioti vaiko, tada
būtų rasta motina nešiotoja, kuri tai pasiryžtų padaryti už ją, nors vaisiaus genetiniais
tėvais išliktų pora. Įmanomi ir kiti atvejai: motina nešiotoja priimtų vaisių, kurio
tik vienas būsimas tėvas tuo pat metu būtų ir genetinis tėvas (kitas tėvas būtų anoniminis
kiaušialąstės arba spermos donoras).
Motinų nešiotojų paslaugos šalininkai
teigia, kad tai būtų vienas iš kovos su nevaisingumu instrumentų, prilygintinas kitoms
medicininėms technikoms, kuriomis padedama vaikų susilaukti negalinčioms poroms, alternatyva
įsivaikinimui. Tokia galimybė, pasak jų, suteiktų laimę ne vienai porai, kurios dabar
priverstos šios paslaugos ieškoti kitose šalyse, o vėliau turi daugybę problemų bandant
vaiką/us „legalizuoti“ Prancūzijoje (Dominique ir Sylvie Menesson byla).
Birželio
26 dieną senatorių grupė pasiūlė įteisinti „(vaiko) išnešiojimą kitam“, įvardijant
taip pat eilę griežtų sąlygų. Pavyzdžiui, užtikrinti, kad vaiko išnešiojimas būtų
skirtas tik nevaisingoms poroms, kad būsimi tėvai būtų heteroseksuali ir stabili pora
(susituokusi ar galinti įrodyti, jog kartu gyvena bent dvejus metus), reziduojanti
Prancūzijoje. Bent vienas asmuo iš poros – moteris arba vyras - turės būti genetinis
išnešiojamo vaisiaus tėvas. Motina nešiotoja turės būti pagimdžiusi bent jau vieną
vaiką ir negalės būti genetinė nešiojamo vaisiaus motina, kitaip tariant, apvaisintas
kiaušinėlis negalės būti jos, jis jai turės būti implantuotas.
Oficialiai motinai
nešiotojai negalės būti užmokama už paslaugą, tačiau jai galės būti sumokėta „kompensacija“
už su nėštumu susijusias išlaidas, nepadengtas socialinio draudimo.
Išlaikomas
taip pat principas, kad „motina yra ta, kuri gimdo“: motina nešiotoja panorėjusi galės
pasilikti pagimdytą kūdikį ir niekas negalės jos priversti jo atsisakyti – su sąlyga,
kad tokį sprendimą ji turi padaryti per kelias dienas tuoj po gimdymo, o ne vėliau.
Senatorių
pasiūlymui netrūksta nei rėmėjų, nei kritikų. Pastarieji klausė, ar tikrai „išnešiojimas
kitam“ netaps prekyba, kaip ir moters kiaušialąstės; kas spręs ir kokį sprendimą priims,
jei staiga paaiškės, kad vaikas turi negalią ar motinos nešiotojos gyvybei iškilo
pavojus? Kas bus nuspręsta, jei gimęs vaikas staiga neatitiks jo pageidavusios poros
lūkesčių?
Keletą pastabų pateikė ir Rouen arkivyskupas Jean-Charles Descubes,
Prancūzijos vyskupų konferencijos tarybos šeimos ir socialiniams reikalams pirmininkas.
Įvade
arkivyskupas rašo, jog vaikų sulaukti negalinčių porų kančia neturi būti ignoruojama.
Tačiau taip pat reikia būti dėmesingiems pasekmėms, kurias turės vaiko išnešiojimas
kitiems mūsų suvokimui apie porą, apie vaiką ir jo vietą šeimoje. Jis išryškino tris
punktus.
Pirma, motinystės ir gimti turinčio vaiko atskyrimo pasekmės. Trijų
tipų motinystė čia yra sujungta ir tuo pat metu atskiriama: motinystė tos, kuri suteikia
kiaušialąstę, kuri gimdo ir kuri augina vaiką. Šių trijų aspektų atskyrimas sukurtų
iki šiol nežinotus „socialinio intymumo“ ryšius. Šiuo požiūriu vaiko išnešiojimas
kitam skiriasi nuo įsivaikinimo. Pastarasis savaime nekuria tokių ryšių, tačiau „atsako“
į jau egzistuojančią situaciją.
Antra, moters nešiotojos kūno ir psichikos
instrumentalizavimas. Nėštumas apima labai gilų ryšį tarp nėščios moters ir jos įsčiose
besiformuojančio vaiko. Nėštumo metu moteris įsisąmonina, jog ji tapo vaiko motina
nuo jos apvaisinimo. Ji nėra nei lizdas, nei indas. Daug faktorių, pasąmoninių, afektyvių
ir vienintelių abipusiškai susieja motiną su vaiku.
Trečia, poveikis šeimos,
giminystės ir buvimo vaiku sampratai. Reikia klausti kokia bus reali ir simbolinė
vaiko vieta santykyje su tėvais „nešiotojais“, su jų vaikais ir su priimančios poros
vaikais? (Pavyzdžiui, ar išnešiotas ir kitai porai pagimdytas vaikas bus motinos nešiotojos
pačios turimų vaikų „brolis“ arba „sesuo“?). Yra sunku paprastai apibrėžti vaiko santykius
tarp šių skirtingų polių tiek psichologiniame, tiek juridiniame plane.
Mūsų
moderni visuomenė mano, kad mokslas yra pajėgus išspręsti visas kančias ir visame
kame pasakyti paskutinį žodį. Ar „motinystės kitam“ procedūra nėra vaiko gimimo instrumentalizavimas
tam, kad būtų išspręsta, galiausiai iliuziškai, nevaisingumo drama ir teikiamas liūdesys?
Šeimos kūrimas nepriklauso išskirtinai nuo vaiko gimimo. (rk)