XIV eilinis sekmadienis

Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti. Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“. (Mt 11, 25-30)

MAŽŲJŲ IŠMINTIS

Šio sekmadienio Mišių žodžio liturgija prasideda Zacharijo pranašyste, kurią vėliau tiksliai realizavo Jėzus Verbų sekmadienį: Džiūgauk, Jeruzalės dukra: štai pas tave atkeliauja tavo karalius. Jisai teisingas, padės tau, kuklus ir joja ant asilės jauniklio.

Tikriausiai tą dieną Išganytojas nebūtinai turėjo pasirinkti asilą, tačiau ant žirgo jis būtų tapęs panašus į nugalėtoją karalių, ginklu palenkusį savo valdžiai kitas tautas. Šis pasirinkimas, žvelgiant į Jo mokymą, turi išskirtinę reikšmę: jis nurodo, jog Kristaus karalystėje didžiausią reikšmę turi nusižeminimas ir paprastumas, sugebėjimas atsisakyti triumfo nuotaikų, didybės manijos ir galybės.

Kristus, tiesa, yra nugalintis karalius, viso pasaulio valdovas, tačiau jis visiškai neketina to primesti jėga, bauginti ar grasinti.

Ko gero, tiktai mes to iki šiol tinkamai nesupratome. Vaizduodami Kristų Karalių iškart pašalinome asilą, nes atrodė, kad šis kuklus gyvulėlis kenkia Viešpaties šlovei, atvaizdavome Jį didingą, kaip teisėją, pamiršdami, jog Jis pats ne kartą aiškiai yra pasakęs, kas Jam yra brangiausia.

Mes sakome: Dėl Viešpaties nieko nėra per daug. Dėl tikėjimo nieko nebus per daug. Gal ir todėl mūsų ambicijos priverčia varžytis, rengiant iškilmes, kurios dėl didelių pastangų kartais virsta farsu, grandiozinius suvažiavimus, protingų žmonių susirinkimus, kuriuose jie mėgina atskleisti tikrąją tikėjimo prasmę.

Tuo tarpu kuklus asilas mums primena, jog Viešpačiui nieko nėra per mažai.

Jėzus žengia į pasaulį tyliai, lėtai, kukliai. Jis nori viešpatauti visame pasaulyje, tačiau ne ginklų, kovų ar garsių renginių dėka. Jam tinka lėtas asilo žingsnis, kuris kalba apie vargą, kantrybę, pasikartojimą, užsispyrimą, nedėkingumą, nuolatinius pažeminimus.

Kristaus viešpatavimas yra tikras tuomet, kai juo nesigiriama, krikščionybės pergalė yra tikra, kol jos niekas nepradeda demonstruoti.

Kaip tik todėl arčiausiai šio tikėjimo esmės ir prisiartina, Išganytojo žodžiais tariant, mažutėliai.

Negalima būtų pasakyti, kad išmintingieji ir gudrieji turi kokių nors sunkumų. Paprasčiausiai Dievas kai kuriuos dalykus paslėpė nuo to pasaulio, kuriame jie gyvena. Jie mano, kad Evangeliją suprasti yra labai sunku.

Iš tikrųjų nėra nei labai sunku, nei labai lengva. Tiesiog yra dalykų, kurie paslėpti nuo jų akių. Matydamas, kaip kai kurie žmonės deda visas pastangas, tikėdamiesi, kad tiesa atsiskleis būtent jų akims, Dievas ją apreiškė mažutėliams, paprastiems žmonėms, tačiau turintiems tyrą širdį.

Žinoma, ir mokyti žmonės gali pasiekti tą pažinimą, tačiau tam nepakanka aukštojo mokslo ar meninio išsilavinimo pažymėjimų. Tai įmanoma tik tuomet, jei žmogus tampa nusižeminęs, kuklus, siekia apvalyti savo sąžinę ir uždegti ją meilės liepsna.

Tiesa, tai nėra lengva ir labai dažnai įžeidžia žmogiškąją savimeilę.

Todėl, niekindami tokį požiūrį, vadinamieji “inteligentai” lieka krikščionybės pakraštyje.

Žinoma, niekas neverčia jų apleisti knygas, mėgstamą darbą ar rimtas studijas. Jiems tereikia išmokti paprasčiau žvelgti į tikėjimą, suvokti Dievą savo buityje, džiaugtis Dievo sukurtu pasauliu ir jo teikiamomis malonėmis ir, žinoma, nepamiršti melstis.

To neįmanoma išmokti universitetuose ar rasti oficialiuose dokumentuose, tačiau vertėtų nepamiršti, jog Kristus nesakė: Studijuokite, ir kai būsite pakankamai protingi, ateikite pas mane. Ne, Jis kalbėjo kitaip: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Juk iš tiesų mes taip dažnai jaučiamės prislėgti… (Mons. Adolfas Grušas)