Popiežiaus bendroji audiencija. Katechezės apie šv. Paulių pirmosios dalies santrauka.

Trečiadienio bendrosios audiencijos metu popiežius pradėjo naują katechezių ciklą, skirtą Tautų apaštalui šv. Pauliui. Kaip žinoma, prieš kelias dienas visa Bažnyčia pradėjo švęsti Pauliaus gimimo 2000 metų jubiliejų. Pirmojoje katechezėje Benediktas XVI kalbėjo apie kultūrinę aplinką, iš kurios Paulius buvo kilęs ir kurios pėdsakus nesunkiai atpažįstame ir Pauliaus veikloje bei raštuose.

Paulius buvo žydas. Vadinasi, jis buvo kilęs iš konkrečios ir aiškiai apibrėžtos kultūrinės aplinkos. Tuometiniame pasaulyje, tai yra Romos imperijoje, su kuria tais laikais visas žinomas pasaulis buvo tapatinamas, žydai sudarė mažumą. Visoje imperijoje jų buvo apie 10 procentų; tuo tarpu sostinėje – Romos mieste – žydų skaičius galėjo siekti maždaug 3 procentus. Tuo metu, kaip neretai ir mūsų laikais, savo tikėjimu ir savo gyvenimo stiliumi žydai išsiskyrė iš aplinkos. Skirtingumo pasekmės būdavo dvejopos: arba aplinkiniai žmonės juo pajuokdavo, arba jiems simpatizuodavo, žavėdavosi jų tikėjimu. Apie tai liudija prozelitai – tai yra pagonys, kurie lankydavo sinagogą ir išpažindavo Izraelio tautos tikėjimą. Apie panieką žydams liudija Cicerono raštai. Jis tyčiojosi iš žydų tikėjimo, niekino Jeruzalės miestą. Tuo tarp Juozapas Flavijus, tarp žydams simpatizavusių romiečių, mini imperatoriaus Nerono žmoną Popėją. Tais laikais, pagaliau, kaip ir šiandien, tik dalis žydų tautos gyvento Palestinoje. Dauguma gyveno diasporoje. Žydų kultūros ir religijos partikuliarizmas Romos imperijoje niekam nekėlė jokių problemų. Sunkesnėje padėtyje atsidūrė tie žydai ir pagonys, kurie įtikėjo Jėzų iš Nazareto ir neslėpė savo skirtingumo tiek žydų, tiek pagonių atžvilgiu.

Pauliaus veiklai buvo palankūs ar net ją skatino du svarbūs to meto kultūros elementai. Pirmasis tų veiksnių buvo Romos imperijoje ir ypač pietrytinėje jos dalyje paplitęs helenizmas, tai yra Aleksandro Didžiojo laikais visame regione įsitvirtinusi graikų kultūra. Antrasis Pauliaus veiklai palankus veiksnys – tai Romos imperijos politinės ir administracinė sistema, garantavusi taiką ir stabilumą nuo Britanijos iki pietinio Egipto, vienijanti neregėto dydžio teritoriją. Buvo galima laisvai ir saugiai keliauti po šitą milžinišką teritoriją. Keliai buvo puikūs ir visur, kur jie nuvesdavo, keleivis surasdavo jam pažįstamus kultūros elementus, kurie nesikėsindami į vietos papročius ir kultūros vertybes, buvo bendras visą imperiją vienijantis veiksnys. Dėl to, Pauliaus bendraamžis Filonas Aleksandrietis šlovina imperatorių Augustą, kad jis taip darniai sutaikino laukines tautas.

Pauliaus mokymui taip labai būdingo universalizmo šaltinis yra Jėzus Kristus. Jis savo prisikėlimu įveikė tautų skirtumus, dėl to Paulius gali skelbti, kad „nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28). Tačiau antra vertus, aiškiai matome, jog ir aplinka, Pauliaus gyvenamo laiko kultūrinis ir istorinis kontekstas turėjo įtakos jo sprendimams. Paulius dažnai vadinamas trijų kultūrų žmogumi – jis buvo žydas, kalbantis graikiškai, Romos pilietis. Pauliaus raštuose taip pat aiškiai juntame to meto filosofų, pirmiausia stoikų įtaka. Laiške Filipiečiams ragindamas daryti „tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – visa, kas dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8), Paulius kartoja tuo metu plačiai paplitusią doro žmogaus gyvenimo koncepciją.

Pauliaus laikais tradicinis religingumas, ypač mitologiniai jo aspektai, išgyveno krizę. Filosofai, tokie kaip Seneka, smerkė ezoterinį ritualizmą ir mokė, jog Dievas yra su žmogumi, yra pačiame žmoguje, jo viduje. Panašią gaidą girdime ir Atėnų Areopage skambėjusiuose Pauliaus žodžiuose: „Dievas gyvena ne rankų darbo šventyklose. Mes jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 24.28). Čia Pauliaus kalba ir apie žydų įsitikinimą, kad neįmanoma Dievo vaizduoti antropomorfiškomis figūromis, bet drauge jis tarsi prisiderina ir prie savo klausytojams būdingos mąstysenos. Negalima taip pat užmiršti, jog tai laikais pagoniškas kultas šventyklose išgyveno krizę ir vis daugiau žmonių burdavosi į uždaras bendruomenes, kurios rinkdavosi privačiuose namuose. Tad nenuostabu, kad ir pirmieji krikščionys rinkdavosi maldai bendruomenės narių namuose. Toks krikščionių paprotys amžininkams neatrodė neįprastas. Žinoma, būta ir esminių skirtumų tarp pagonių ir krikščionių susibūrimų. Svarbiausi skirtumai – tai moterų dalyvavimas kartu su vyrais, Rašto skaitymas ir Viešpaties vakarienė.

Trumpai pažvelgę į pirmąjį krikščioniškosios eros amžių, matome, jog neįmanoma kalbėti apie Paulių be kultūrinio – tiek žydiško, tiek ir pagoniško konteksto. Matydami ką jis perėmė iš savo meto kultūros, o kas jo skelbime originalu, geriau suprantame ir labiau vertiname jo asmenybę. Paulius iš tiesų yra paradigminė asmenybė. Iš jo mes galime daug ko pasimokyti. Tam ir yra skirti Pauliaus metai: mokytis iš Pauliaus, mokytis jo tikėjimo, mokytis Kristaus, ieškoti teisingo gyvenimo kelio. (jm)