Pristatytas laiškas Pasaulinės turizmo dienos proga: turizmas ir klimato kaita

Popiežiškoji migrantų ir keliaujančiųjų taryba pristatė laišką šių metų Pasaulinei turizmo dienai, minimai rugsėjo 27-ąją.

Turizmas yra vienas iš klimato kaitos faktorių. Kasmet apie 900 milijonų asmenų pasaulyje keliauja atostogauti į kitą šalį. Jų poreikiams naudojamas oro, žemės ar vandens transportas išmeta daug teršalų, kaip, pavyzdžiui, ir oro kondicionavimo prietaisai viešbučiuose.

Turizmas, kartu su daugybe kitų žmogaus veiklų, prisideda prie taršos, globalaus atšilimo ir neigiamų pasekmių aplinkai. Žmonija atsidūrė, kaip sako Biblijoje randama patarlė, prieš gėrio kelią ir prieš blogio kelią.

Jei klausytume Pradžios knygoje užrašyto (Pr 1,1-31) Dievo Žodžio tiesos, grožio ir poezijos, pasaulis mums atrodytų dovana, sodas, kuriame vyrauja harmonija, gyvenimo džiaugsmas. Žemė yra sodas, vieta, kurioje kūriniai šlovina meilę To, kuris juos sukūrė ir kur pusiausvyra yra norma.

Tačiau ten, kur viešpatavo įkvėptojo autoriaus kontempliuotas grožis, durys lieka atviros laisvei be meilės ir tiesos, nuodėmei ir baisybėms: pusiausvyra pakeičiama netvarkos, taiką užgožia prievarta, kankinimai ir karas, o žaliuojančią augmeniją išdžiuvusi dykuma; nuodėmė ir Adomo kaltinimas Ievai, savo sutuoktinei, rado vietą meilės dialoge tarp vyro ir moters, toliau seka susipriešinimas, brolžudystė, tvanas.

Sodas tapo dykuma, bombos išmušė kraterius, kontempliacija tapo uzurpacija, o dialogas – galios monologu, broliai pavergė brolius, tautos neberado sode gyvybės medžio, nes ragavo vaisius nuo gėrio ir blogio medžio.

Tačiau koks yra ekologinio gėrio kelias mums priešinantis liūdnam klimato pasikeitimui? Atrodo, kad didysis iššūkis yra nesveiko narcisizmo pranokime, kovoje su egoizmu, garbingame ir blaiviame žvilgsnyje į žemę, kuri rizikuoja būti sunaikinta. Nereikia pasiduoti nevilčiai, bet, priešingai, priimti savo atsakomybę individualiame ir kolektyviniame lygmenyje atkuriant harmoniją ir padedant planetai sekti savo gyvybinį ciklą. Kitaip tariant, nebeprisidėti prie klimato atšilimo savo veiksmais, suprasti kur yra ribos, atsižvelgti į ateinančių kartų poreikius. Nebūtų teisinga, jei žmonės nulemtų žemės ir kartų kaitos galą dėl nerūpestingumo, dėl egoistinių sprendimų ar besaikio vartotojiškumo: lygtais kiti ir tie, kurie ateis po mūsų nieko nereikštų.

Koks, šiame kontekste, yra turizmo sielovados uždavinys? Tai atsakomybės etikos plėtojimas. Ši etika gerbia ateitį ir tą ateitį įmanoma padarančias ekologines bei klimatines sąlygas.

Turistai, kaip ir visi kiti, turėtų elgtis taip, kad jų veiksmai kiek įmanoma mažiau kenktų aplinkai. Turistas taip pat gali pasirinkti gėrio arba blogio kelią. Jis gali būti prieš arba už žemę. Gali padaryti visą eilę pasirinkimų, kurie sumažins taršą – nuo transporto ir viešbučio iki naudojamo maisto. Reikia naujų turistavimo būdų.

Taip pat reikia iš naujo atrasti ribos jausmą, atsilaikant prieš troškimą tūrėti ir vartoti. Ribos jausmas atrandamas pripažįstant panašių į save skirtingumą ir Kūrėjo transcendenciją kūrinių atžvilgiu. Ribos jausmas turimas tada, kada nepretenduojama užimti kito vietą ir kai kitam pripažįstamos teisės, kurių reikalaujama ir sau pačiam. Taip atsiveriama brolybei su visais žemėje, kuri yra visų ir visiems, šiandien ir rytoj. (rk)