Bendroji audiencija: šv. Izidoriaus iš Sevilijos pamoka šiandienos krikščionims

Šio trečiadienio bendrojoje audiencijoje popiežius Benediktas XVI, Bažnyčios istorijai reikšmingų asmenybių pristatymą, kalbėjo apie šventąjį Izidorių iš Sevilijos, didelį bičiulį popiežiaus Grigaliaus Didžiojo, apie kurį Šventasis Tėvas pasakojo dvejose ankstesnėse audiencijose gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje.

Anot popiežiaus, norint suprasti Izidorių reikia atsižvelgti į kultūrinį ir dvasinį kontekstą. Izidorius buvo jaunesnysis Sevilijos vyskupo Leandro brolis. Leandras, pasižymintis reiklumu, griežtumu ir išsilavinimu, jaunesniam broliui sukūrė sąlygas, kurios suderino vienuoliams būdingą asketiškumą ir rimtoms studijoms reikalingą darbo ritmą. Pats Leandras stengėsi padaryti viską, kas būtina, kad atsilaikytų prieš savojo laikmečio socialinius ir politinius iššūkius: jau dešimtmečius višigotai, barbarai ir arijonai veržėsi į Iberijos pusiasalį ir tapo Romėnų imperijai priklausiusių žemių šeimininkais.

Leandro ir Izidoriaus namai buvo aprūpinti pakankamai turtinga klasikinių raštų, pagoniškų ir krikščioniškų, biblioteka. Izidorius, kuris jautė trauką tiek vieniems, tiek kitiems raštams, buvo išugdytas, brolio priežiūroje, su didele disciplina, santūrumu ir skyrimu atsidėti jų studijoms.

Sevilijos vyskupijoje buvo gyvenama santūrioje ir atviroje atmosferoje. Tai galime dedukuoti iš paties Izidoriaus kultūrinių bei dvasinių interesų, iškylančių jo raštuose, kuriuose atsiskleidžia enciklopedinis klasikinės pagonių kultūros pažinimas ir gilus krikščioniškos kultūros išmanymas. Tai paaiškina Izidoriaus darbams būdingą eklektiškumą, su ypatingu lengvumu einančio nuo Marcialio iki Augustino, nuo Cicerono iki Grigaliaus Didžiojo.

Vidinė kova, kurią teko pakelti jaunajam Izidoriui tapus savo brolio Leandro įpėdiniu Sevilijos vyskupijoje 599 metais, anaiptol nebuvo lengva. Galbūt dėl šios nuolatinės kovos su savimi pačiu kyla perdėto voliuntarizmo įspūdis, pajaučiamas skaitant darbus šio didžio autoriaus, vadinamu paskutiniuoju antikos Bažnyčios Tėvu. Jau po jo mirties 636 metais Toledo susirinkimas, vykęs 653-iais, jį aprašė kaip „šviesų mūsų epochos mokytoją ir katalikų Bažnyčios šlovę“.

Izidorius, be abejonės, buvo aštrių dialektinių prieštarų žmogus. Ir savo asmeniniame gyvenime išgyveno nuolatinį konfliktą, panašiai kaip Grigalius Didysis ir Augustinas, tarp vienatvės troškimo, kad galėtų atsidėti tik Dievo Žodžio meditacijai, ir reiklios artimo meilės broliams, už kurių išgelbėjimą jautėsi įpareigotas kaip vyskupas. Pavyzdžiui, apie Bažnyčių atsakinguosius rašo: „Atsakingasis už kurią nors vieną Bažnyčia turi leistis, iš vienos pusės, nukryžiuojamas pasaulyje su kūno apmarinimu, iš kitos pusės, priimti bažnytinės tvarkos sprendimą, kada ateina iš Dievo valios, atsidėti su nuolankumu vadovavimui, net jei ir nenorėtų to daryti“. Tačiau kitame paragrafe priduria, jog „Dievo vyrai visai netrokšta atsidėti pasaulio dalykams ir dejuoja kada, dėl paslaptingo Dievo plano, yra apkraunami tam tikromis atsakomybėmis...Jie daro viską, kad jų išvengtų, tačiau priima nuo ko norėtų pabėgti ir daro tai, ko būtų norėję išvengti. (Jie) įeina į širdies gelmę ir ten bando suprasti ko prašo paslaptinga Dievo valia. Ir kai supranta, kad turi paklusti Dievo planams, palenkia širdies kaklą po dieviškojo sprendimo pakinktais“.

Norint geriau suprasti Izidorių, - sakė popiežius Benediktas XVI, - reikia prisiminti ypač politinių situacijų sudėtingumą, apie kurį jau užsiminiau: vaikystės metais turėjo patirti tremties kartėlį. Nepaisant to, buvo pilnas apaštalinio entuziazmo: išgyveno jaudulį galėdamas prisidėti prie tautos, pagaliau atrandančios savo vienybę, formavimo tiek politiniame, tiek religiniame plane, iš arijonų į katalikų tikėjimą atsivertus višigotų sosto įpėdiniui Ermenegildui. Vis tik nereikia nuvertinti didelių sunkumų tinkamai išspręsti tokias problemas, kaip santykiai su eretikais ir žydais. Tai visa eilė problemų, kurios pasirodo tikros dar ir šiandien, ypač jei galvosime apie tai, kas vyksta tam tikruose regionuose, kuriuose, rodos, pasikartoja pakankamai panašios situacijos kaip Iberijos pusiasalyje VI amžiuje. Izidoriaus turimų kultūrinių žinių turtingumas leido jam nuolatos gretinti krikščioniškas naujoves su klasikiniu graikų-romėnų palikimu, nors galbūt jis tūrėjo ir didesnę dovaną už sintezės (sugebėjimą) – collatio, kitaip tariant, (žinių) surinkimui, kuris pasireiškė nepaprasta asmenine erudicija, ne visada tiek nuoseklia, kaip kad būtų pageidautina.

Bet kokiu atveju reikia gėrėtis Izidoriaus rūpesčiu neužmiršti nieko, ką žmogiškoji patirtis iškėlė jo tėviškės istorijoje ir visame pasaulyje. Izidorius nebūtų norėjęs prarasti nieko, ką žmogus įgijo ankstesnėse epochose, būtų jos pagoniškos, krikščioniškos ar žydiškos. Todėl netūrėtų stebinti jei, siekdamas šio tikslo, kartais nesugebėdavo, kaip kad būtų norėjęs, tinkamai turimas žinias perleisti per ištyrinančius krikščioniško tikėjimo vandenis. Kaip bebūtų, Izidoriaus intencijose jo pasiūlymai visada yra suderinti su katalikišku tikėjimu. Įvairių teologinių problemų svarstyme jis parodo suvokiantis jų sudėtingumą ir dažnai pasiūlo įžvalgius sprendimus, kurie išreiškia pilną krikščionišką tiesą. Tai leido tikintiesiems su dėkingumu amžių bėgyje iki pat mūsų laikų naudotis Izidoriaus apibrėžimais.

Reikšmingas to pavyzdys yra Izidoriaus mokymas apie aktyvaus ir kontempliatyvaus gyvenimo santykį. Jis rašo: „Tie, kurie bando pasiekti kontempliacijos poilsį, pirma turi treniruotis aktyvaus gyvenimo stadione; taip, atsikratę nuodėmių nuosėdų, bus pajėgūs parodyti tą tyrą širdį, kuri vienintelė leidžia matyti Dievą“. Tikro ganytojo realizmas jį perspėja dėl rizikos, jog tikintieji gali tapti vienos dimensijos žmonėmis. Todėl priduria: “Vidurinis kelias, sudarytas iš vienos ir kitos gyvenimo formos, paprastai yra naudingesnis sprendžiant tas įtampas, kurios dažnai kyla tik iš vienos gyvenimo formos pasirinkimo (...)“.

Galutinio teisingos gyvenimo orientacijos patvirtinimo Izidorius ieško Kristaus pavyzdyje ir sako: „Išgelbėtojas Jėzus mums suteikia aktyvaus gyvenimo pavyzdį, kada, dienos metu, rodydavo ženklus ir stebuklus mieste, tačiau rodydavo kontempliatyvų gyvenimą tada, kai pasitraukdavo į kalną ir praleisdavo maldai skirtą naktį“. Dieviškojo Mokytojo pavyzdžio šviesoje Izidorius gali suformuluoti aiškų moralinį mokymą: „Todėl Dievo tarnas, imituodamas Kristų, atsideda kontempliacijai neneigdamas aktyvaus gyvenimo. Elgtis kitaip nebūtų teisinga. Taip, kaip reikia mylėti Dievą su kontempliacija, artimą reikia mylėti su veiksmu. Tad neįmanoma gyventi be vienos ir kitos gyvenimo formos, neįmanoma mylėti nepatyrus vienos ir kitos (formos)“.

Manau, - baigdamas sakė popiežius, - jog tai yra sintezė gyvenimo, kuriame ieškoma Dievo, dialogo su Dievu maldoje ir Šventojo Rašto skaityme, veikimo žmonių bendruomenės ir artimo tarnystei. Ši sintezė yra pamoka, kurią didis Sevilijos Vyskupas palieka mums, šiandienos krikščionims, pašauktiems liudyti Kristų naujo tūkstantmečio pradžioje. (rk)