Vienuoliktasis eilinis sekmadienis

Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“. Pasišaukęs dvylika mokinių, Jėzus suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų visokias ligas bei negales. Dvylikos apaštalų vardai: pirmasis Simonas, pavadintas Petru, ir jo brolis Andriejus; Zebediejaus sūnus Jokūbas ir jo brolis Jonas; Pilypas ir Baltramiejus; Tomas ir muitininkas Matas; Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Tadas; Simonas Kananietis ir Judas Iskarijotas, kuris ir išdavė jį. Šituos dvylika Jėzus išsiuntė, duodamas jiems nurodymų: „Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis. Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite! (Mt 9,36 – 10,8)



MINIA IR BENDRUOMENĖ, Mons. Adolfas Grušas



Sklaidant Evangelijos puslapius, kur dažnai regime Jėzų, apsuptą minių, ko gero, galėtume padaryti išvadą, kad Dievui minia patinka. Tokia mintis tikrai būtų labai priimtina visiems tiems, kurie savo populiarumą matuoja surinktomis gerbėjų miniomis ar viską vertina, remdamiesi statistikos duomenimis.

Įsiklausius į šio sekmadienio Evangelijos skaitinį, reiktų patikslinti: taip, Dievas mėgsta minias, tačiau nenori, kad jas sudarantys žmonės ir toliau liktų minia. Jis trokšta mus pagydyti iš tos ligos, vadinamos minios sindromu, kuomet žmogus minioje tampa nepastebimu. Neveltui, kaip rašo evangelistas, matydamas minias Jėzus gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti, tarsi avys be piemens.

Dievui reikia ne minios, bet tautos. Jam reikia žmonių, o Jis mato prieš save tik minią: anonimišką, pavargusią, nemylimą, nusivylusią gyvenimu…

Apie tai Išganytojas ir kalba mokiniams, pasiųsdamas juos pas tuos žmones, suteikdamas jiems valdžią piktosioms dvasioms. Jis įjungia apaštalus į savo paties meilę bei užuojautą žmogui, kad jie pajėgtų minią paversti Dievo tauta.

Tikriausiai pirma reiktų pasakyti, kuo skiriasi minia nuo bendruomenės.

Kiekvienas mūsų rečiau ar dažniau susiduria su minia, patys tampame minios dalimi. Taip atsitinka, laukiant eilėje, susispaudus su kitais autobuse, įstrigus automobilių kamštyje, besistumdant piko valandą prekybos centre.

Kaip tik tada ir pajuntame, ką reiškia minia. Joje žmonės nepažįsta vienas kito. Neįmanoma žinoti ar bent numanyti mus tą akimirką supančių žmonių jausmų.

Negalėčiau pasakyti, ar eilėje stovinti moteris su pilnu krepšiu produktų yra laiminga ar nelaiminga šeimoje…

Nenumanau, ar rimtas žmogus, aplenkiantis mane gatvėje, eina susitarti dėl atostogų kelionės, ar išklausyti mediko diagnozės, kuri, galbūt, tuojau atims jam gyvenimo džiaugsmo pojūtį…

Nežinau, ar dėmesį patraukusi ir kažką tyliai sau šnabždanti mergina meldžiasi, ar kartoja kvailos dainelės žodžius…

Neaišku, ar pro šalį praeinanti vienuolė yra padariusi taip pat ir artimo meilės įžadą…

Minioje kiekvienas saugo savo paslaptį, savo skausmą ir rūpesčius, bijo prabilti apie sunkumus, nes žino, kad jo rūpesčiai niekam nereikalingi, o ištikus nelaimei, bent jau dauguma pasistengs delikačiai nusisukti į kitą pusę.

Minioje nėra žmogaus. Lieka tik žmonių masė…

Tapti bendruomene, reiškia: pažinti vienam kitą, susitikti žvilgsniais ir nusišypsoti vienas kitam, klausytis, kalbėtis, jausti kitą žmogų.

Kitais žodžiais tariant, tai reikštų išėjimą iš slėptuvės, kurioje užsidarome, galvodami, jog niekam nerūpime, jog nesame niekam reikalingi.

Kaip tik dėl to Jėzus ir siunčia mokinius. Jam nerūpi sustatyti minią pagal ūgį, suorganizuoti ir vesti ją reikiama kryptimi, mokyti ją, rūpintis, kad ji vis augtų.

Ne, Viešpačiui rūpi, kad minioje atsirastų žmonių, galinčių pasakyti, jog jie žino, kad yra svarbūs Dievui ir kitiems žmonėms, nebelaikančių savęs anonimine minios dalimi ir apie tai kalbančių kitiems.

Apaštalai siunčiami, kad atrastų minioje žmones, pažvelgtų į jų veidus, kiekvieną pašauktų vardu. Kiekvienas Dievo tautos narys privalo žinoti, kad jis yra Dievo plane ir Jam rūpi.

Mes esame pašaukti išeiti iš minios… tiesiai į Dievo glėbį…