Kardinolo Agostino Casaroli mirties dešimtosios metinės (birželio 9 d.)
Sukako kardinolo Agostino Casaroli (1914-1998), iškilaus Bažnyčios diplomato, įtakingo
Vatikano valstybės sekretoriaus, mirties dešimtosios metinės.
Pirmadienį iškilmingas
Mišias už kardinolą Casaroli jo mirties metinių proga Romos 12 Apaštalų bazilikoje,
kurioje yra palaidotas, aukojo Kardinolų Kolegijos dekanas Angelo Sodano, buvęs kardinolo
Casaroli įpėdinis Vatikano valstybės sekretoriaus pareigose.
Pagrindinis Casaroli
mirties metinių minėjimas Romoje įvyks antradienį Vatikano Sinodo salėje rengiamame
suvažiavime. Pagrindinį pranešimą skaitys dabartinis Vatikano valstybės sekretorius
kardinolas Tarcisio Bertone. Pranešimo tema: „Agostino Casaroli „Ostpolitik“ 1963-1989
metais“.
Agostino Casaroli per beveik keturis dešimtmečius, sutapusius su
Bažnyčiai nepalankiu pokario ir Šaltojo karo laikotarpiu, tiesė popiežiams dialogo
tiltus į ateistinių Vidurio ir Rytų Europos diktatūrų nuo laisvojo pasaulio atskirtus
kraštus, siekdamas kraštutinėmis Šv. Sosto diplomatinėmis pastangomis apginti represuojamos
Bažnyčios religijos laisvę ir gelbėti nuo išnykimo pavojaus jos hierarchiją bei struktūras.
Šios
Casaroli vadovaujamos Šv. Sosto diplomatijos pastangos įgijo Vatikano, arba Bažnyčios,
Ostpolitik vardą. Pradėta beveik slapta pal. popiežiaus Jono XXIII pontifikato pabaigoje,
pratęsta per Pauliaus VI pontifikatą Casaroli kelionėmis į komunistinius Vidurio ir
Pietryčių Europos kraštus ir su jų režimais pasirašytomis sutartimis, Bažnyčios Ostpolitik
įgijo naują išraišką popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikate paties popiežiaus asmenyje,
kai 1978 metais Apaštalo šv. Petro įpėdinis buvo išrinktas iš Lenkijos ir sulaukė
natūralios pabaigos tame pačiame Jono Pauliaus II pontifikate, žlugus sovietinei sistemai
Vidurio ir Rytų Europoje praėjusio šimtmečio 9-ojo dešimtmečio pabaigoje.
Jono
Pauliaus II pontifikato metu kardinolas Agostino Casaroli buvo Vatikano Valstybės
sekretorius, nuo 1979 iki 1990 metų.
Kardinolą Casaroli Jonas Paulius II yra
pavadinęs taikdariu, apie kuriuos Kristus sako, jog jie yra palaiminti, jie yra Dievo
vaikai. Kartą kalbėdamas apie savo buvusį Valstybės sekretorių, Dievo tarnas Jonas
Paulius II pažymėjo, jog pagrindinis kardinolo Casaroli rūpestis buvo Bažnyčios laisvė,
kad jinai galėtų atlikti Išganytojo patikėtą misiją. Kardinolo Casaroli didžiausias
tikslas buvo sielų gerovė, ypač ten, kur labiausiai grėsė tikėjimo praradimas. (sk)