Kaip krikščionys ir musulmonai kalba apie Dievą?

Dialogas, o ne karas su kitomis religijomis yra daug kartų popiežiaus Benedikto XVI pabrėžtas principas.

Vienas iš šio principo, lemiančio katalikų Bažnyčios laikyseną kitų religijų atžvilgiu, pamatinių akmenų yra Vatikano II Susirinkimo santykių su nekrikščioniškomis religijomis deklaracija „Nostra Aetate“, kurioje išreiškiama gili pagarba nekrikščioniškoms religijoms ir jų išpažinėjams. Ši Deklaracija buvo didelis posūkis Bažnyčios santykiuose su kitomis religijomis, šiandien atnešęs jau daug gerų vaisių paskirų asmenų ir religinių bendruomenių tarpusavio santykiuose.

Islamas, įvairios jo atšakos, be abejo, yra reikšmingi Bažnyčios trokštamo dialogo dalyviai. Tačiau kyla klausimas: kaip konkrečiai tą dialogą vesti ir kurti? Jau yra išbandyta daug būdų: bendruomenių ir bendruomenių lyderių susitikimai, malda, konferencijos, kultūrinio pobūdžio renginiai, institucinis bendradarbiavimas, bendrų vertybinių pozicijų ieškojimas.

Tarpreliginiame dialoge dažnai iškyla identiteto problema. Vienu požiūriu, tapatybė ir skirtumai tarp tapatybių dažnai įvardijami kaip kliūtys dialogui. Tad norint progreso tarpreliginiame dialoge esą reikia elgtis taip, kad ta tapatybė netūrėtų didelio vaidmens, ją nutylėti ar net visai jos atsisakyti.

Tačiau kitu požiūriu, labiau priimtu Bažnyčioje, tikras dialogas vyksta kaip tik priešingai. Pirmiausia reikia suvokti savo religinę tapatybę, po to kito asmens tapatybę, o tada mokytis vienas kitą gerbti. Taip pat dažnai priduriama, kad, nepaisant skirtingų tapatybių, vieną nuostatą gali priimti visi – pagarbą asmens vertei. Ši pagarba gali būti kiekvieno dialogo ir sambūvio pradžia.

Šioje perspektyvoje galime skaityti Prancūzijos vyskupų konferencijos, tiksliau, jos tarnybos santykiams su musulmonais parengtą dokumentą „Kaip krikščionys ir musulmonai kalba apie Dievą?“.

Šis dokumentas seka po Prancūzijos vyskupų debatų 2007 metų lapkričio mėnesį Lurde, kur jie buvo susirinkę į rudeninę plenarinę sesiją. Viena iš temų debatams buvo „Katalikai ir musulmonai Prancūzijoje šiandien“. Prancūzijos ganytojams ši tema aktuali, mat šalyje musulmonų yra keli milijonai.

Dokumentas neprideda nieko naujo, tačiau primena skirtumus ir galimus sąlyčio taškus. Metafiziniu požiūriu, krikščionybė ir islamas gali rasti nemažai bendrybių. Abi religijos suvokia Dievą kaip kūrėją, amžiną būtybę, su kuria galima susitikti per tikėjimą.

Tačiau taip pat yra radikalių skirtumų. Islamui krikščioniška Dievo samprata kaip Trejybės yra visiškai atmestina. Kai kurie Korano komentarai leidžia suprasti, jog krikščionys suklastojo Raštus, kad galėtų kalbėti apie Trejybę.

Islamui taip pat visiškai nesuprantama įsikūnijimo idėja. Anot islamo, Dievas, viena vertus, yra arti žmogaus, kita vertus, absoliučiai skirtingas nuo jo. Visiškai neįmana, kad Dievas galėtų tapti dar ir „tikru žmogumi“, kaip kad tiki krikščionys.

Koranas neigia Kristaus mirtį ant kryžiaus ir leidžia suprasti, kad tai buvo tam tikra iliuzija, parodyta įvykio dalyviams. Neigiamas taip pat Dievo pasiūlytas išgelbėjimo kelias per Kristų. Islamas pripažįsta, kad Kristus buvo didis pranašas, kad jo žinia tikrai buvo iš Dievo, tačiau neigia jį turėjus dievišką prigimtį.

Skirtingai krikščionys ir musulmonai suvokia šventraščių statusą. Islamas Koraną supranta kaip nekintantį tiesioginį Dievo žodį. Krikščionybė Bibliją suvokia kaip Dievo įkvėptų žmonių tekstus, parašytus naudojant savo laiko žodžius ir literatūrines formas.

Tokie yra pamatiniai skirtumai, kurių negalime ignoruoti. Juos ignoruoti reikštų atsisakyti to, ką sakė Kristus, atsisakyti jo perteikto Dievo – Trejybės – pažinimo. Trumpai tariant, atsisakyti būti krikščionimis.

Tačiau pripažinus skirtumus, galima pripažinti ir sąlyčio taškus: tikėjimą į Dievą, kuris yra teisingas ir gailestingas, maldos svarbos pripažinimą, kai kurias moralinio gyvenimo taisykles. (rk)