Devintinių homilija: susibūrimas, ėjimas ir pagarbinimas

Ketvirtadienį popiežius Benediktas XVI vadovavo šv. Mišioms šv. Jono Laterane bazilikoje, o po jų – eucharistinei procesijai nuo šv. Jono Laterane bazilikos iki Didžiosios Marijos bazilikos. Pateikiame Šventojo Tėvo ketvirtadienio vakare pasakytos homilijos santrauką.

Pasak popiežiaus, po stipraus liturginio laiko, kurio centras yra Velykos ir kuris tęsėsi tris mėnesius – pirma 40 Gavėnios, o paskui 50 Velykų laiko dienų – švenčiame tris paskiras liturgines šventes: Švenčiausiosios Trejybės, Kristaus Kūno ir Kraujo, Šventos Kristaus Širdies šventes.

Kokia yra šiandieninės iškilmės, Kristaus Kūno ir Kraujo šventės, prasmė? Šventasis Tėvas šv. Mišių dalyviams sakė, kad ją parodo pačių šventės apeigų, kuriose jie visi kartu dalyvauja, pagrindiniai gestai: pirma, visi susirinko aplink Viešpaties altorių tam, kad būtų kartu Jo akivaizdoje. Antroje vietoje bus procesija – ėjimas su Viešpačiu. Galiausiai – atsiklaupimas prieš Viešpatį, adoracija, kuri prasidės jau kartu su Mišiomis, tęsiasi per visą procesijos metą ir pasiekia kulminaciją per eucharistinį palaiminimą, kai visi nusilenkia prieš tą, kuris pats pasilenkė iki mūsų ir atidavė už mus gyvenimą.

Pasak popiežiaus, visi miesto krikščionys yra kviečiami susirinkti aplink vietinės Bažnyčios ganytoją – vyskupą. Šiame susirinkime išryškėja tai, kas yra krikščioniškos revoliucijos tiesa ir stiprybė – vienybė. „Visi jūs esate viena“, rašė apaštalas Paulius.

Aplink Eucharistija susirenka skirtingi amžiumi, socialine padėtimi, skirtingų politinių pažiūrų ir lyties asmenys. Eucharistija niekada nėra privatus faktas. Tai viešas kultas, be jokio ezoterizmo ar pirmenybės teikimo kam nors. Taip ir šį vakarą, - sakė popiežius, – vienijami bendro tikėjimo ir pašaukti tapti vienu kūnu, dalinantis viena Duona, kuri yra Kristus, nepasirinkome su kuo būti, bet esame šalia vienas kito. Esame suvienyti ir virš visų skirtumų. Tai nuo pat pradžių buvo krikščionybės požymis.

Procesija yra „ėjimas su Viešpačiu“. Tai natūrali Mišių tąsa. Dovanodamas save Eucharistijoje Viešpats mus išlaisvina iš „paralyžiaus“, mums padeda atsistoti ir žengti žingsnį po žingsnio. Eucharistija, gyvybės Duona, tam teikia jėgų. Tačiau Eucharistija ne tik mus lydi kelionėje, ne tik mus maitina, bet taip pat rodo mūsų kelionės kryptį, yra mūsų pasirinkimų kriterijus. Dievas mus sukūrė laisvus, tačiau nepaliko mūsų vienų – Jis pats tapo mūsų „keliu“, keliauja su mumis, kad mūsų laisvė turėtų kriterijų kuris kelias yra teisingas.

Galiausiai trečias elementas, atsiklaupimas prieš Viešpatį, Jo pagarbinimas yra krikščionio laisvės išraiška: jis atsiklaupia tik prieš tą, kuris yra tikras Dievas, kuris sukūrė pasaulį, kuris už pasaulį atidavė Sūnų. Tas, prieš kurį lenkiamės – mūsų nesmerkia, nesutraiško, tačiau išlaisvina ir perkeičia.

Štai kodėl susibūrimas, ėjimas, garbinimas mus pripildo džiaugsmo, - homilijos pabaigoje sakė popiežius Benediktas XVI. (rk)