„Societas Spiritus“, Dvasios bendruomenė – taip šv. Augustinas viename savo pamokslų
vadina Bažnyčią. Dar anksčiau, prieš Augustiną gyvenęs šv. Ireniejus, aiškindamas
Bažnyčios slėpinį ir jos ryšį su Sekminių įvykiu ir Šventosios Dvasios veikimu, sakė:
„Kur yra Bažnyčia, ten yra Dievo dvasia; kur yra Dievo Dvasia, ten yra Bažnyčia ir
visos malonės. Dvasia yra tiesa. Kas bėga nuo Bažnyčios, tas nenori gyventi“. Sekminių
dieną buvo galutinai sutvirtintas tas nenutraukiamas ryšys, kuris sieja Kristaus Dvasią
ir Mistinį jo Kūną, tai yra Bažnyčią.
Sekminių įvykyje,- kalbėjo popiežius,
- matome, jog Bažnyčiai priklauso visų kalbų ir kultūrų žmonės; tikėjimo dėka jie
supranta vieni kitų kalbas ir jų bendravimas yra vaisingas. Evangelistas Lukas Apaštalų
Darbuose pabrėžia, jog nuo pat pradžios Bažnyčia buvo visuotinė. Nuo pat pradžios
Bažnyčia kalba visomis kalbomis, nes Evangelija yra skirta visoms tautoms. Jeruzalėje
gimusi pirmoji bažnytinė bendruomenė buvo vietinė Bažnyčia, buvo Jeruzalės bendruomenė,
tačiau ji tuo pat metu buvo ir visuotinė Bažnyčia, kalbanti visomis kalbomis. Iš jos
pasklido po pasaulį Kristaus Geroji Naujiena ir gimė kitos vietinės Bažnyčios, tačiau
jos visos yra ta pati viena visuotinė Kristaus Bažnyčia. Visuotinė Bažnyčia nėra vietinių
Bažnyčių federacija, bet yra viena vienintelė tikrovė.
Popiežius kalbėjo ir
apie kitą Apaštalų Darbų knygos pasakojimo apie Sekmines momentą: tarp įvairių tautų
žmonių, Sekminių dieną buvusių Jeruzalėje, buvo ir „ateiviai romėnai“. Tuo metu gimstančiai
Bažnyčiai Roma buvo toli. Ji rūpėjo tik tiek, jog buvo žinoma, kad tai pagoniško pasaulio
centras. Tačiau, Šventosios Dvasios įkvėpta, šita pirmoji Jeruzalės bendruomenė skelbs
Kristų „iki pat žemės pakraščių“, iki Romos. Popiežius atkreipė dėmesį, kad Apaštalų
Darbų knyga užbaigiama pasakojimu apie šv. Pauliaus atvykimą į Romą. Taigi, Dievo
Žodžio kelias, prasidėjęs Jeruzalėje, pasiekė tikslą, nes Roma tai pasaulio centras,
tai visas pasaulis. Šitaip išsipildo ir Bažnyčios visuotinumas. Išrinktoji tauta virsta
visuotine Bažnyčia. Išrinktosios tautos misija tampa visuotinės Bažnyčios misija.
*
* *
Po Mišių, popiežius ir maldininkai drauge kalbėjo sekmadienio vidudienio
maldą. Sekminėmis Bažnyčia užbaigia Velykų liturginį laikotarpį, tad šį sekmadienį
paskutinį kartą buvo kalbama velykinė antifona „Regina Caeli“. Nuo ateinančio sekmadienio
bus kalbama eilinio meto „Viešpaties Angelo“ vidudienio malda.
Vidudienio maldos
proga sakytoje kalboje popiežius ragino visą katalikų pasaulį melstis už Libaną.
Labai
susirūpinęs sekiau pastarųjų dienų įvykius Libane,- sakė Benediktas XVI. Politinė
krizė virto pirmiausia žodiniu smurtu, o šiomis dienomis ir ginkluotais susirėmimais,
pareikalavusiais daugelio žmonių gyvybių. Nors dabar įtampa jau kiek atslūgusi, tačiau
vis tiek jaučiu pareigą maldauti libaniečius, kad atsisakytų agresyvaus susipriešinimo,
galinčio virsti baisia tragedija. Tik dialogas, išmintingų kompromisų siekimas gali
laiduoti saugumą ir taiką, be kurių neįmanoma tikėtis laimingos ateities.
Prašykime
Mergelės Marijos užtarimo, kad Visagalis siųstų savąją taikos Dvasią, kad įkvėptų
susitaikinimo troškimą. (jm)