Šventosios Dvasios atsiuntimas - Sekminės

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 19-23).

ŽMOGUS MINIOJE

Kalbant apie Šventosios Dvasios atėjimą, labai dažnai naudojamas įvaizdis, kai apaštalai, pajutę Dvasios veikimą, atplėšia užkaltas savo namų duris ir ryžtingai, džiugiais veidais eina į miesto aikštę, kur apie juos susispiečia nustebusių maldininkų būriai…

Tikriausiai iš tokio įsivaizdavimo ir gimė posakis: “Bažnyčia nebijo erdvės”.. Taip, Bažnyčia nebijo didelių erdvių, netgi, pasakyčiau, jas mėgsta, jų ieško ir jas įrenginėja savo nuožiūra: svarbu, kad tik būtų kuo daugiau vietos, nors ta erdvė ir nebūtų niekuomet iki galo užpildyta.

Dar kartą mėginau perskaityti Apaštalų Darbų knygos aprašymą ir ten teradau parašyta, kad Jeruzalėje tuo metu buvę žmonės, išgirdę ūžesį, patys subėgo prie namo, kuriame buvo apaštalai ir nustebę ėmė vienas kito klausinėti, kaip jie gali girdėti apaštalus kalbant kiekvienas savo gimtąja kalba.

Taip, minia buvo, tačiau būtų kiek perdėta kalbėti apie didelę aikštę…

Kartais niekaip nepavyksta atsikratyti minties, jog mūsų pastangos bet kuria kaina viską daryti dideliais masteliais nėra tai, apie ką kalbėjo Išganytojas. Kai minia tampa savotišku stabu, visi masiniai renginiai pakeičia susitikimą su pavieniu žmogumi, tikėjimą užgožia didžiuliai pasirodymai, išorė pradedama vertinti labiau, negu vidinis įsitikinimas ir tada kur kas labiau rūpinamasi, kaip sujaudinti, sukelti minių entuziazmą, bet tuo pat metu pritrūksta laiko kalbėti su pavieniu žmogumi.

Kai minia tampa stabu, tuomet šventa vieta priverstinai padaromi stadionai, teatrai, aikštės ir tuomet kyla pavojus nuklysti į paviršutiniškumą, plojimus pradedame vertinti labiau, negu širdžių susijaudinimą. Kažin ar momentinis entuziazmas tolygus atsivertimui ir vargu, ar garsūs šūkiai yra tiesiogiai susiję su elgesio pakeitimu. Nelabai norisi tikėti, kad lemiami ir ryžtingi sprendimai keisti gyvenimą buvo padaryti minioje.

Nenoriu būti suprastas neteisingai, tačiau atrodo, kad Jėzus visuomet vengė minios ir neieškojo progos apie save sutelkti minias. Jam nereikėjo reklamos ir skelbimų, nes žmonės patys ieškojo Jo. Taip, jis įsimaišydavo į minią, bendravo su paprastais žmonėmis, bet tai jau tikrai nepanašu į paradinius pamokslus.

Jėzus pamaitino Jo klausytis susirinkusią minią, tačiau nė kiek nesvyruodamas papriekaištavo savo klausytojams, kad mesijines svajones šie susieja su materialinėmis reikmėmis ir netgi klausosi Jo tik todėl, “kad prisivalgė duonos iki soties”. Iš tiesų, Jam pradėjus kalbėti apie Eucharistinę Duoną, minia greitai ištirpo ir pasigirdo netgi pasipiktinusiųjų balsai…

Labai daug savo stebuklų Jėzus darė, pasitraukęs nuošaliau nuo minios, ir tik tų stebuklų garsas vėliau kvietė žmones artėti prie Jo. Viešpats mėgo kreiptis į pavienius žmones, bendraudamas su jais, taip, kad tas pokalbis nukrypdavo į asmenines detales, padėdamas išspręsti iškilusias problemas, atsakyti į kankinančius klausimus. Iš tų pokalbių atėjo ir daugybė tikinčiųjų, iš tokių pokalbių žmones pasiekė ir žinia apie Viešpaties Mesiją.

Taip, Bažnyčia neturi bijoti didelių aikščių, tačiau esu įsitikinęs, kad visuomet reikia rasti minioje žmogų, atsiliepti į jo lūkesčius, ir, tikriausiai nesuklysiu, sakydamas, jog vienas iš tų lūkesčių visuomet bus troškimas, kad jam būtų kalbama “jo gimtąja kalba”.

Ar kartais, girdėdami pritariantį minios ošimą, mes neužmirštame tos Sekminių dovanos?… (Mons. Adolfas Grušas)