Bendrosios audiencijoje dalyviams popiežius kalbėjo apie savo kelionę į Jungtines Valstijas

Trečiadienio rytą bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie savo apaštališkąją kelionę į Jungtines Amerikos Valstijas ir vizitą Jungtinių Tautų organizacijoje balandžio 15 – 21 dienomis.

Nors jau praėjo keletas dienų nuo grįžimo, tačiau šios dienos katechezę norėčiau, kaip įprasta, skirti savo apaštališkajai kelionei į Jungtines Amerikos Valstijas ir vizitui Jungtinėse Tautose,- kalbėjo Šv. Tėvas. Dar kartą dėkoju Jungtinių Valstijų vyskupų konferencijai, taip pat ir prezidentui Bušui, už pakvietimą pas juos apsilankyti ir nuoširdų priėmimą. Nuoširdų „ačiū“ tariu taip pat visiems, kas dalyvavo susitikimuose Vašingtone ir Niujorke, kas liudijo meilę Popiežiui ir malda palydėjo mano kelionę. Kaip žinoma, progą šiam vizitui suteikė šiemet sukankančios Baltimorės vyskupijos pakėlimo į arkivyskupijas bei Niujorko, Bostono, Filadelfijos ir Luizvilio vyskupijų įkūrimo dviejų šimtų metų sukaktis. Šios, visų pirma bažnytinės, sukakties proga pirmą kartą kaip Petro Įpėdinis nukeliavau į Jungtines Valstijas, trokšdamas sustiprinti katalikų tikėjimą, sutvirtinti visų krikščionių brolybę ir visiems skelbti, jog „Kristus yra mūsų viltis“. Šie žodžiai buvo mano kelionės moto.

Susitikimu su prezidentu jo rezidencijoje,- kalbėjo popiežius,- pagerbiau tą didžią valstybę, kuri nuo pat pradžių buvo statoma ant sėkmingai suderintų etinių ir politinių vertybių pamato. Tai puikus pavyzdys sveiko pasaulietiškumo, kuriame religinis pradas, su visa jo išraiškų įvairove, yra ne tik toleruojamas, bet yra vertinamas kaip valstybės „siela“ ir fundamentali žmogaus teisių ir pareigų garantija. Tokiame kontekste Bažnyčia gali nevaržomai vykdyti savąja evangelizavimo ir žmoniškumo ugdymo misiją, būti „kritiška sąžine“, prisidėti prie žmogaus vertos visuomenės kūrimo ir, tuo pat metu, skatinti Jungtines Valstijas – vieną svarbiausių valstybių tarptautinio gyvenimo arenoje – idant jos ugdytų šiandien taip labai reikalingą globalinį solidarumą ir dialogą tarptautiniuose santykiuose.

Minėdamas visus šios savo kelionės etapus, popiežius priminė susitikimą ir bendrą maldą su vyskupais Vašingtono Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos nacionalinėje šventovėje. Kalbėdami Mišparus mes visi drauge šlovinome Viešpatį už Dievo Tautos Jungtinėse Valstijose nueitą kelią. Taip pat drąsinau brolius vyskupus kantriai sėti Evangelijos sėklą dabartinėje visuomenėje, kurią slegia įvairūs prieštaravimai. Kalbėjau taip pat apie sunkumus, apie katalikų ir netgi kunigų tikėjimo tiesoms ir vertybėms prieštaraujantį elgesį. Paliesdamas skaudžią kunigų seksualinių nusikaltimų prieš nepilnamečius problemą, raginau vyskupus ištvermingai gydyti žaizdas ir stiprinti ryšius su savo kunigija.

Švęsdamas Mišias su Vašingtono katalikų bendruomene,- tęsė popiežius savo katechezę apie kelionę,- drauge su ja meldžiau Šventosios Dvasios dovanų visai Jungtinių Amerikos Valstijų Bažnyčiai, kad iš tėvų paveldėtas tikėjimas, naujai sustiprintas, padėtų jai drąsiai ir su viltimi stoti dabartinio meto iššūkių akistaton. Vienas svarbiausių šio meto iššūkių – tai būtinumas suteikti vaikams ir jaunimui solidų auklėjimą ir išsilavinimą. Apie tai kalbėjau Vašingtono katalikų universitete vykusiame susitikime su universitetų ir kolegijų rektoriais ir dėstytojais, su mokytojais, su už švietimą atsakingais kunigais. Auklėjimo ir švietimo misija yra svarbi Bažnyčios pašaukimo dalis, o drauge tai ir socialinė bei kultūrinė misija, kurią Bažnyčia vykdo visos šalies visuomenės labui.

Tokioje daugiakultūrėje šalyje kaip Jungtinės Valstijos ypatingai svarbus buvo susitikimas su įvairių religijų atstovais. Susitikau,- kalbėjo popiežius, - su žydais, musulmonais, induistais, budistais ir džainistais; taip pat aplankiau sinagogą. Šalyje, kuri pagrįstai vadinama religijos laisvės tėvyne, pabrėžiau, jog šią laisvę reikia nuolatos saugoti ir ginti, nes ji tvirčiausiai saugo nuo diskriminacijos ir priešiškumo. Taip pat akcentavau religijos lyderių pareigą ugdyti pagarbą, smerkti smurtą, spręsi žmonių sąžinėse kylančius klausimus. Labai nuoširdus buvo ir ekumeninis susitikimas su krikščioniškų bendruomenių atstovais. Drauge meldėme Viešpatį, kad krikščionys, didesne tarpusavio vienybe liudytų mumyse gyvenančią viltį.

Trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams sakytoje kalboje popiežius Benediktas XVI pasakojo taip pat apie savo vizitą Jungtinių Tautų organizacijoje – istorijoje ketvirtąjį popiežiaus vizitą, po Pauliaus VI 1965 metais ir dviejų Jono Pauliaus II vizitų 1979 ir 1995 metais. Minint Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos paskelbimo šešiasdešimtąsias metines, Apvaizda man suteikė progą primininti jos visuotinį pamatą – orumą žmogaus asmens, Dievo sukurto pagal jo paveikslą ir panašumą, idant pasaulyje jis būtų dieviškojo gyvybės ir taikos plano bendradarbis. Ir taika, ir žmogaus teisių gerbimas turi remtis teisingumu, tai yra visiems laikams ir visoms tautoms galiojančia garsiąja taisykle: „Nedaryk kitiems to, ko nenori, kad kiti tau darytų“, kurią Kristus išreiškia pozityvia forma, sakydamas: „visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“. Šiuo pamatu remiasi Šv. Sosto tarptautinė misija ir katalikų Bažnyčios įsipareigojimas padėti kurti atsakomybe ir solidarumu grįstus tarptautinius santykius.

Trečiadienio rytą sakytoje ilgokoje kalboje Šv. Tėvas taip pat paminėjo Niujorko katedroje vykusį susitikimą su Jungtinių valstijų kunigais ir vienuoliais bei kunigų seminarijoje surengtą susitikimą su seminaristais ir jaunimu. Jame dalyvavo ir būrys neįgalių jaunuolių, su savo tėvais ir artimaisiais. Jaunimui, iš prigimties trokštančiam tiesos ir meilės, kalbėjau apie Evangelijos tiesą, kuri meile, tarnavimu, aukojimusi kitiems žmogų padaro tikrai laisvą. Kristus yra kiekvieno žmogaus viltis. Šią viltį, stipresnę už nuodėmę ir mirtį, troškau liudyti lankydamasis Ground Zero duobėje, uždegdamas žvakę ir melsdamasis už tos baisios tragedijos aukas. Galiausiai vizitas baigėsi Eucharistijos šventimu Niujorko Yankee stadione. Ir šiandien mano širdyje dar gyva ta tikėjimo ir brolybės patirtis, ta šventė, kuria kartu su amerikiečiais minėjome seniausių vyskupijų įkūrimo dviejų šimtų metų sukaktį. Iš mažosios kaimenės, papildomos vis naujais imigrantais, per du šimtmečius išaugo didelė bendruomenė. Dabar ji kovoja su mūsų dienų iššūkiais. Man buvo didelis džiaugsmas šios kelionės dienomis jai skelbti, jog Kristus yra mūsų viltis vakar, šiandien ir per amžius.

* * *

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje, kartu su kitų šalių maldininkais, dalyvavo ir nedidelis būrys lietuvių. Juos Šv. Tėvas pasveikino lietuvių kalba.

Nuoširdžiai sveikinu piligrimus lietuvius! Prisikėlusio Kristaus Dvasia tepripildo jus savo malonėmis, idant vis labiau būtumėte teisingumo ir taikos liudytojai. Visus jus laiminu. Garbė Jėzui Kristui!