Popiežiškosios Kultūros tarybos pirmininkas pasveikino Pietryčių Azijos šalių katalikiškų
kultūros centrų vadovų suvažiavimo dalyvius.
Antradienį Nepalo sostinėje Katmandu prasideda Pietryčių Azijos šalių katalikiškų
kultūros centrų vadovų suvažiavimas. Jo dalyvius iš Nepalo, Indijos, Pakistano, Bangladešo,
Mianmaro ir Šri Lankos laišku pasveikino Popiežiškosios Kultūros tarybos pirmininkas
arkivyskupas Gianfranco Ravasi. Jis laiške kreipė dėmesį į tarybos veiką saistančius
uždavinius ir rūpesčius. Vienas jų liečia vadinamųjų iškylančių kultūrų vaidmenį tarptautinėje
panoramoje, kuri paviršiumi atrodo globalizuota, tačiau iš tikrųjų pasižymi skirtumais
ir įvairove. Šiuo požiūriu ypatingai svarbų Azijos vaidmenį akivaizdžiai rodo tokie
kraštai milžinai kaip Kinija ir Indija, tačiau nemenkesnis kitų tautų ir etninių grupių
vaidmuo. Kaip pavyzdį arkivyskupas Ravasi paminėjo Pietryčių Azijos šalių katalikiškų
kultūros centrų vadovų suvažiavimą surengusį Nepalą. Nepalas yra turtingas amžių bėgyje
išvystytu daugialypiu kultūriniu paveldu, kurį sukaupė skirtinguose (kalnų) lygiuose
gyvenančios įvairios tautos, gentys ir socialinės grupės ir kuris yra išreiškiamas
įvairiausiais kitais būdais per muziką ir šokį, menus ir amatus, papročius ir tautosaką,
kalbas ir literatūrą, filosofiją ir religiją, šventes ir apeigas, gėrimus ir maistą.
Iš šiaurėje esančių Kinijos ir Tibeto bei iš Indijos pietuose paveldėtus papročius
ir kultūros išraiškas Nepalas darniai suderino su autochtonų poreikiais, sąlygojamais
vietinės topografijos, ištekliais, klimato.
Popiežiškoji kultūros taryba su
dideliu dėmesiu stebi Nepale surengto suvažiavimo darbus, suprasdama kokie iššūkiai
iškyla evangelizacijai Azijos žemyne. Tai aiškiai liudija topografinės padėties analizė.
Penktadalis Pietų Azijos gyventojų yra jauni žmonės nuo 15 iki 24 metų. Vien Indijoje
yra 200 milijonų jaunų žmonių. Tai pirmas kartas, kad į pilnametystę vienu metu pereina
toks didelis skaičius jaunų žmonių, tiek Pietų Azijoje, tiek visame pasaulyje.
Popiežiškosios
kultūros tarybos pirmininkas laiške aptarė kai kuriuos tarybos uždavinius mokslo ir
tikėjimo dialogo srityje, paminėjo vadinamąjį Mokslo, Teologijos ir Ontologijos iššūkio
projektą, sudarytą iš skaitlingų mokslininkų sutikimų, kurių kulminacija įvyks 2009
metų kovo mėnesį rengiamame suvažiavime, kuriame mintimis apie evoliuciją dalysis
įvairių sričių mokslininkai, filosofai, teologai. Ateinančiais metais, kuriuos JT
dedikavo astronomijai, bus vėl iškeliamas Galilėjo Galilėjaus asmens vaidmuo bei santykis
tarp mokslo ir teologijos, tarp mokslo ir tikėjimo. Kalbos klausimai, ypač jos mutacija
informatikos, mobilaus telefono ir televizijos įsiviešpatavimo epochoje yra dar viena
sritis, reikalaujanti bendro įsipareigojimo. Religinė komunikacija turi apsiprasti
su naujų išraiškos formų naudojimu, neprarasdama savito turinio ir stiliaus, bet ir
neizoliuodama savęs ydinga komunikacija, kuri išoriškai tampa nesuprantama. Šiai temai,
pažymėjo tarybos pirmininkas, bus skirta kita Popiežiškosios Kultūros Tarybos plenarinė
asamblėja, įvyksianti 2010 metais. Kita neišvengiama tema labai įvairi netikėjimo
apraišką, kuri apima ne tik ateizmą, bet ir indiferentiškumą bei agnosticizmą. Būtent
šios temos analizė ir buvo priežastis, paskatinusi įsteigti Popiežiškąją Kultūros
Tarybą. (sk)