Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos kreipimasis Gyvybės dienos proga
Gerbiamieji!
Mes esame įsitikinę ir nuolatos teigiame, kad šeima yra visuomenės
pagrindas, šeima, kurią apibrėžiame santuoka įtvirtintą vyro ir moters sąjungą. Šeimoje
mokomasi mylėti ir atleisti. Čia taip pat palankiausia erdvė sutikti ir priimti naują
gyvybę.
Minėdami pasaulinę Gyvybės dieną, kreipiame žvilgsnį į šeimą. Per ją
mes skelbiame pasauliui gyvybės tiesą, kuri gali būti išreikšta žodžiais: ŠEIMA –
GYVYBĖS LOPŠYS.
Sakydami šiuos žodžius, matome ne tik tuos, kurie gimė ir
gyvena, kurie kojomis liečia šią žemę, kurie gali ištarti žodžius, matyti spalvas,
išgirsti garsus, bet ir tuos, kurių nebylus šauksmas gyventi liko neišgirstas. Teigdami
gyvybę, kaip besąlygišką vertybę, mes bandome atkreipti dėmesį į neįkainojamą žmogaus
gyvybės vertę ir gyvenimo prasmę. Mes teigiame, jog yra būtina saugoti ir gerbti gyvybę
nuo pat jos užsimezgimo iki mirties. Paradoksalu, jog tie, kurie kovoja už teisės
aktais numatytą galimybę žudyti negimusius, nesusimąsto, ar jie patys norėtų, jog
su jais būtų buvę taip pasielgta... Gilūs ir prasmingi Popiežiaus Jono Pauliaus II
žodžiai, nusakantys moters pasirinkimo ir gyvybės santykio dilemą: „...todėl griežtai
atmesdami formulę „už pasirinkimą“, turime drąsiai ginti formulę „už moterį“, tai
yra už pasirinkimą, kuris būtų tikrai moters naudai. Juk jai tenka sumokėti brangiausią
kainą ne tik už savo motinystę, bet dar labiau už tos motinystės sunaikinimą, už gyvybės
atėmimą vaikui, kuris joje pradėtas...“
Suprasdami, jog gyvybė yra ne tik neįkainojama
vertybė, bet ir didelė atsakomybė, turime savęs ir kitų paklausti: ar dar įmanoma
apsaugoti negimusio žmogaus teisę į gyvybę, šeimos teisę pačiai spręsti tikėjimo,
vaikų ugdymo ir auklėjimo, pasaulėžiūros ir vertybių klausimus, o esant poreikiams
sulaukti valstybės paramos ir pagalbos?
Šeimai tenka didžiausia atsakomybė
siekiant apsaugoti gyvybę. Tačiau, kaip įmanoma apsaugoti gyvybę, kai šeima nebėra
valstybės pagrindas? Kaip apsaugoti gyvybę, kai žmonės klaidinami įvairių ideologijų
vis dažniau pasirenka ne santuoka grįstą šeimos gyvenimą, o taip vadinamąją partnerystę,
ir tai vadina šeima? Kaip ugdyti gyvybės kultūrą, kai rengimo šeimai ir lytiškumo
ugdymo programos dūla ministerijų stalčiuose, kai meilę ir lytiškumą stengiamasi pakeisti
„greito vartojimo“ pakaitalais?
Todėl tenka garsiai prabilti apie šeimos,
grįstos santuoka, vertę, apie valstybės paramą bei palaikymą šeimai auginant ir auklėjant
vaikus pagal šeimos vertybes ir pasaulėžiūrą, apie kartų sambūvį bei gyvenimiškos
išminties ir tautiškumo perdavimą ateities kartoms. Juk šeimoje išgirstame ir egzistenciškai
suvokiame žodžius: mama, tėtė, tėvynė. Mylinti šeima yra saugiausia aplinka augti
vaikams. Turime ne tik kalbėti apie tai, bet ir stengtis, jog mūsų šeimos būtų atviros
meilei ir gyvybei. Skelbdami šią Gyvybės dienos žinią padrąsinkime abejojančius ir
paguoskime nusiminusius, sutvirtinkime savo pačių šeimas, atgaivinkime mus draugėn
jungiančios meilės ugnį.