Prieš 10 metų Gvatemaloje nužudyto vyskupo Gerardi atminimas
Neseniai paskelbtame komunikate, kuriame Gvatemalos vyskupai išreiškė paramą Gvatemalos
vyskupų konferencijos pirmininkui Alvaro Leonel Ramazzini, sulaukusiam grasinimų mirtimi
dėl savo sielovadinės veiklos, buvo priminta, jog praėjo jau dešimt metų nuo vyskupo
Juan José Gerardi nužudymo.
Lygiai 10 metų nuo vyskupo Gerardi nužudymo sukaks
šio balandžio 27 dieną. Būtent šią datą 1998 metais jis buvo pagrobtas Gvatemalos
mieste (Gvatemalos sostinėje) prie bažnyčios garažo. Po kelių valandų jo kūnas buvo
rastas kraujo klane. Galva neatpažįstamai buvo sutraiškyta betono gabalu, tačiau vyskupo
žiedas aiškiai rodė nužudytojo tapatybę.
75 metų vyskupas, italų emigrantų
palikuonis, buvo gerai žinomas šalyje. Įšventintas kunigų dar 1946 metais, jis ilgai
darbavosi tarp pačių vargingiausių Gvatemalos gyventojų indėnų, tropinių džiunglių
kaimeliuose.
Tapęs vyskupu, savo diecezijoje kūrė centrus, kuriuose buvo suteikti
rašto ir elementaraus išsilavinimo pagrindai tūkstančiams neturtingų valstiečių.
Tačiau
tuo pat metu Gvatemala pateko į šaltojo karo sūkurį. 1954 metais kariuomenė nuvertė
kairiųjų vyriausybę. Pastaroji, vykdydama žemės reformą, ketino perdalinti žemę, suteikiant
galimybę jos įsigyti nieko neturintiems. Tačiau stambieji žemvaldžiai, kuriems priklausė
neaprėpiami žemės plotai, tai pavadino „šalies bolševikizacija“, nuo kurios karinis
perversmas ir turėjo išgelbėti.
Šis perversmas tapo tiek karinės diktatūros,
tiek dešimtmečius trukusio pilietinio bei partizaninio karo pradžia.
Kariškių
ir vyskupo Gerardi nesantaika augo kas kartą, kai „dingdavo“ šimtai katekistų bei
parapijos aktyvistų, mat kariuomenė parapijas laikė partizaninio karo židiniais. Vyskupas
Gerardi viešai protestavo prieš indėnų žudymą. 1980 metais jis griežtai pasmerkė 37
indėnų, protestavusių prie Ispanijos ambasados, sušaudymą. Neatsitiktinai tuo metu
buvo kėsintasi į jo gyvybę, tačiau nesėkmingai.
1996 metais pilietinis karas
buvo oficialiai užbaigtas, pasiekus susitarimą tarp partizanų ir kariuomenės. Tuo
pat metu buvo paskelbta visuotinė amnestija už pilietinio karo nusikaltimus. Tačiau
tada vyskupas Gerardi ėmėsi iniciatyvos, kuri jam ir kainavo gyvybę – jis nusprendė,
jog reikia užfiksuoti tai, kas vyko pilietinio karo, nusinešusio bent 200 tūkstančių
gyvybių, metu. To reikalauja istorinė ir kolektyvinė atmintis.
Jo suburta tyrėjų
grupė su įrašymo aparatais aplankė nuošaliausius Gvatemalos kampelius ir surinko liudijimus.
Viso to rezultatas buvo didžiulė 1400 puslapių ataskaita, kurioje užfiksuota daugybė
tokių įvykių, kaip kad pažymėtas 4761-uoju numeriu: „1981 metų kovo 19 kariuomenė
atvyko į Chel kaimelį ir čia iš bažnyčios paėmė 95 asmenis, kurie meldėsi. Jie buvo
nuvesti prie upės ir nužudyti peiliais bei šaunamaisiais ginklais“. Liudytojų parodymais,
vyriausybinė Gvatemalos kariuomenė įvykdė didžiąją dalį ataskaitoje įvardintų nusikaltimų:
žiaurių nužudymų, kolektyvinių prievartavimų, bažnyčių sudeginimų su jose besislėpusiais
žmonėmis, kitų barbariškų aktų.
1998 metų balandžio 25 dieną vyskupas Gerardi
šią ataskaitą pristatė viešoje spaudos konferencijoje, o dar po dviejų dienų buvo
nužudytas.
Po ilgo, sudėtingo ir painaus teisinio proceso, kurio metu buvo
nužudyti keli liudininkai, vienas kaltinamasis, o du prokurorai pabėgo iš šalies,
už vyskupo nužudymą buvo nuteisti du aukšti kariuomenės karininkai ir vienas kunigas,
kuris su jais bendradarbiavo. Tačiau daug kas neabejoja, jog žmogžudystės užsakovai
dar nepagauti. (rk)