Popiežiaus homilija šv. Mišiose Niujorko „Yankee Stadium“
Sekmadienį, šiek tiek po 14 valandos (Lietuvos laiku jau buvo šiek tiek po 21 val.
vakaro) popiežius Benediktas XVI atvyko į garsųjį Niujorko „Yankee stadium“, kur aukojo
paskutiniąsias savo apaštalinės kelionės Jungtinėse Valstijose Šventąsias Mišias.
Šv.
Mišios buvo skirtos Bostono, Niujorko, Luizvilio, Filadelfijos vyskupijų bei Baltimorės
arkivyskupijos 200 metų įsteigimo jubiliejui.
Pasak popiežiaus, šio jubiliejaus
minėjimas ženklina stebinantį Bažnyčios augimą, kurį Dievas suteikė Bažnyčiai JAV
per du šimtus metų. Šioje laisvės ir galimybių žemėje Bažnyčia per savo karitatyvines
ir švietimo institucijas taip pat įnešė reikšmingą indėlį į JAV visuomenės augimą.
Žinoma, tai nebuvo lengva. Jau pirmasis sekmadienio Mišių skaitinys iš Apaštalų Darbų
kalba apie lingvistines ir kultūrines įtampas pirmosios bažnytinės bendruomenės viduje.
Tačiau taip pat parodo Dievo Žodžio, autoritetingai skelbiamo apaštalų, stiprybę kuriant
vienybę, kuri pajėgia peržengti iš žmogiškų ribų ir silpnybių kylančius susiskaldymus.
Šventasis Tėvas pabrėžė, kad taip mums primenama pamatinė tiesa: Bažnyčios vienybės
pamatas gali būti tik Dievo Žodis, tapęs kūnu Jėzuje Kristuje, mūsų Viešpatyje. Visi
išoriniai tapatybės ženklai, visos struktūros, asociacijos ar programos, kad ir kokios
geros ar esminės būtų, galutinėje analizėje yra tik tam, kad palaikytų tą giliąją
vienybę, kuri, Kristuje, yra Dievo dovana Bažnyčiai.
Pirmasis skaitinys
taip pat sako, - tęsė Šventasis Tėvas, - kad Bažnyčios vienybė yra „apaštalinė“, ji
yra regima ir pastatyta ant Kristaus pasirinktų apaštalų.
Žodžiai „autoritetas“,
„klusnumas“ nėra šiandien lengvai ištariami žodžiai, - konstatavo popiežius Benediktas
XVI. - Daug kam jie tampa „suklupimo akmeniu“, už kuriuo užkliūvama, ypač visuomenėje,
kuri teisingai teikia didelę vertę asmeninei laisvei. Ir vis tik tikėjimo į Jėzų Kristų
– „gyvenimo, tiesos ir kelio“ - šviesoje galime pamatyti tų žodžių pilną prasmę,
vertę ir grožį. Evangelija mus moko, kad tikroji laisvė, Dievo vaikų laisvė, gali
būti rasta tik prarandant save pačius. Šis savęs praradimas yra meilės slėpinio dalis.
Ir tik save praradę iš tikro save atrasime. Tikroji laisvė sužydi tada, kada nusimetame
nuodėmės jungą, kuris aptemdo mūsų suvokimus ir susilpnina mūsų ryžtą. Galutinė mūsų
laimės versmė yra tas, kuris yra begalinė meilė, begalinė laisvė ir begalinis gyvenimas.
Todėl laisvė yra Dievo dovana veltui, atsivertimo jo tiesai vaisius, tai tiesai,
kuri išlaisvina. Ši nauja laisvė tiesoje leidžia kitaip pažvelgti į pasaulį, atveria
naujus horizontus.
Didingas išlaisvinančios tiesos perkeisto pasaulio reginys
atsispindi antrajame skaitinyje aprašytoje Bažnyčioje. Prisikėlęs Kristus yra kertinis
šventyklos akmuo, dar ir šiandien statomo Šventosios Dvasios. O mes, dėka krikšto,
tapome šios šventyklos „gyvaisiais akmenimis“, dalyvaudami Dievo gyvenime, palaiminti
Dievo vaikų laisve, įgalinti aukoti Dievui patinkančias dvasines aukas. Kas tos dvasinės
aukos, jei ne kiekvienos minties, žodžio ar veiksmo skyrimas Evangelijos tiesai ir
mūsų energijos atidavimas tarnavimui Dievo karalystei.
Tarnauti šiai Karalystei
Šventasis Tėvas ragino ginant gyvybę, auklėjant jaunuolius, rūpinantis vargšais ir
svetimšaliais.
Šiandienos Evangelijoje, - homilijos pabaigoje sakė popiežius
Benediktas XVI, - Viešpats pažadėjo, kad jo mokiniai darys didesnius darbus už jį
patį. Brangūs bičiuliai, tik Dievas savo apvaizdoje žino ką dar jo malonė turi įgyvendinti
jūsų gyvenimuose ir Bažnyčios Jungtinėse Valstijose gyvenime. O kol kas Kristaus pažadas
mus pripildo tikros vilties.
Ypatingai popiežius kreipėsi į jaunuolius, merginas
ir vaikinus, drąsindamas juos priimti tą atsakomybę, kuri kyla iš tikėjimo Kristumi,
taip pat atverti širdis Dievo kvietimui Jį sekti kunigystėje bei vienuoliniame gyvenime.
(rk)