Šv. Tėvas aukojo Mišias Niujorko katedroje

Šeštadienis, priešpaskutinė popiežiaus Benedikto XVI vizito Jungtinėse Valstijose diena, prasidėjo Mišiomis Niujorko katedroje, kuriose dalyvavo kunigai, nuolatiniai diakonai, vienuolės ir vienuoliai. Devintą valandą ryto (Lietuvos laiku – 16) prie katedros durų Šv. Tėvą pasitiko Niujorko arkivyskupas kardinolas Edwardas Eganas ir Niujorko miesto meras Michaelas Bloombergas.

Niujorko katedra dedikuota šv. Patrikui, airių tautos globėjui, nes kai ji buvo statoma devynioliktajame amžiuje, dauguma tuometinių Amerikos katalikų buvo airių kilmės imigrantai. Didingos neogotikinės katedros statyba truko du dešimtmečius. Pradėta statyti 1858 metais, iškart po to, kai popiežius Pijus IX Niujorko vyskupiją pertvarkė į metropolinę arkivyskupiją. Po dešimties metų nuo katedros pašventinimo, 1888-aiais buvo pristatyti du aukšti, 99 metrų bokštai, kurie anuomet buvo iškilę virš miesto panoramos, o šiandien stiebiasi aukštyn tarsi bandydami neatsilikti nuo už juos aukštesnių dangoraižių.

Šios katedros statytojai norėjo, kad ji bylotų apie didžiąją dvasinę tradiciją, iš kurios išaugo jauna Amerikos Bažnyčia ir kartu įkvėptų, remiantis tuo paveldu, ugdyti Bažnyčią - Kristaus Kūno statinį šioje šalyje. Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį,- kalbėjo popiežius Mišių homilijoje,- į kai kuriuos šio nuostabaus pastato architektūros elementus, kurie padės įsimąstyti į mūsų asmeninius pašaukimus Kristaus Mistiniame Kūne.

Pirmiausia – vitražai, pro kuriuos katedros vidų užlieja mistinė šviesa. Žiūrint iš šalies, katedros langai atrodo tamsūs, sunkūs, tiesiog slegiantys. Tačiau užėjus į vidų, nustebina gyvybė ir šviesa. Tik iš vidaus, tik iš tikėjimo ir bažnytinio gyvenimo patirties, matome Bažnyčią tokią, kokia ji iš tiesų yra – pilną malonės, spindinčią grožiu, išpuoštą daugybe Šventosios Dvasios dovanų. Jei gyvename malonės gyvenimą bendrystėje su Bažnyčia, mes esame pašaukti kalbinti ir kitus žmones užeiti vidun į šitą visiems skirtą šviesos slėpinį. Tai nelengvas uždavinys, nes tie, kas žiūri į Bažnyčią tik iš išorės, mato tamsius langus. Jiems, net ir labai trokštantiems tikro dvasingumo, nelengva žengti vidun, į Bažnyčios slėpinį. Taip pat ir mums, kurie esame viduje, dėl kasdienio gyvenimo rutinos, dėl mūsų nuodėmių ir silpnybių, ta nuostabi šviesa nublanksta. Šviesą gali užstoti ir sunkumai, kuriuos sutinkame kasdieniame gyvenime ir visuomenėje, užmiršusioje Dievą ir susierzinančioje kiekvieną kartą kai bandome priminti elementarius krikščioniškos moralės reikalavimus. Jūs,- kreipėsi popiežius į amerikiečius kunigus diakonus ir vienuolius, - kurie paaukojote gyvenimą Kristaus meilės liudijimui ir jo Mistinio Kūno statybai, jūs puikiai žinote, kiek daug šiuolaikiniame pasaulyje nusivylimo ir pesimizmo. Nors kartais nelengva matyti šviesą, tačiau prisikėlusio Viešpaties spindėjimas nepaliauja švietęs žmogaus gyvenimo keliui. Jis pripildo visą pasaulį vilties ir tikėjimo jo pergale.

Toliau popiežius paminėjo kitą gotikos architektūros bruožą – tikslias ir harmoningas sudėtingos struktūros proporcijas, simbolizuojančias Dievo kūrinių vienybę. Viduramžių menininkai Dievą Kūrėją ir Kristų, kuriantįjį Žodį, dažnai vaizdavo kaip visatos „architektą“. Šie simboliai mus ragina į viską žiūrėti tikėjimo akimis ir visame kame atpažinti amžinojo Dievo plano vienybę. Tai „intelektinis“ atsivertimas, nemažiau būtinas už „moralinį“ atsivertimą. Jo dėka bręsta tikėjimas, jo dėka aiškiau atpažįstame laiko ženklus ir esame pajėgūs savo asmeniniu indėliu prisidėti prie Bažnyčios gyvenimo ir misijos.

Šiame tikėjimo, vienybės ir bendradarbiavimo Bažnyčios ugdyme būtinumo kontekste, - kalbėjo popiežius, - norėčiau tarti keletą žodžių apie tiek daug skausmo sukėlusius seksualinius nusikaltimus. Apie tikinčiųjų bendruomenei padarytą žalą jau kalbėjau. Dabar norėčiau paprasčiausiai užtikrinti jus, brangūs kunigai ir vienuoliai, jog esu su jumis ir meldžiuosi už jus, besistengiančius krikščioniška viltimi atsiliepti į šias problemas. Kiekvienam iš jūsų, visoms vietinėms Bažnyčioms ir vienuolių bendruomenėms tai tebūnie atsinaujinimo ir pagijimo metas. Drąsinu jus bendradarbiauti su vyskupais, kurie rimtai dirba, siekdami išspręsti šią problemą.

Toliau homilijoje grįždamas prie architektūros simbolių, Šv. Tėvas sakė, jog gotikos simbolizuojama vienybė nėra statiška, bet kupina dinamiškos įtampos, veržimosi aukštyn, į dangų. Čia irgi atpažįstame Bažnyčią, kuri, kaip sako šv. Paulius, susideda iš gyvų narių, Šventosios Dvasios apdovanotų įvairiais pašaukimais ir charizmomis bendram labui. Tad kelkime akis aukštyn! Nuolankiai pasitikėdami melskime Šventąją Dvasią, kad duotų mums jėgų kasdien brandinti šventumą, būti gyvaisiais akmenimis šventyklos, kurią ji ir dabar stato pasaulyje. (jm)