„Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose
daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: 'Einu jums vietos paruošti!'?
Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten,
kur ir aš. Kur aš einu, jūs žinote kelią“. Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome,
kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir
gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane,
tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę“. Pilypas jam sako:
„Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“. Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis,
ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip
tu gali sakyti: 'Parodyk mums Tėvą'? Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra
manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro
savuosius darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent
dėl pačių darbų! Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos
aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą. (Jn 14, 1-12)
VIEŠPATIES
PALIKIMAS, Mons. Adolfas Grušas
Kartais pamokslininkai
yra apsėsti savotiškos manijos bet kokia kaina perteikti Evangelijos žinią, įvelkant
ją į dabartinės tikrovės vaizdus. Yra tekę girdėti, kaip pasakodamas apie šio sekmadienio
Evangelijos centrinį Jėzaus posakį „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“, vienas jų
išsakė nuomonę, kad Jėzus, palyginus su kitais žmonių keliais, yra tarsi savotiškas
greitkelis, kuris greičiausiai tiesiausiu keliu mus nugabena į mūsų galutinį tikslą.
Tiesa,
ta proga nebuvo paaiškinta, kaip toks modernus įvaizdis gali būti suderintas su kitais
Jėzaus žodžiais, kai Jis pasakojo mokiniams apie „ankštus vartus“, per kuriuos įeinama
į dangaus karalystę, ir „siaurą kelią“, kuriuo tenka eiti, o Kalno pamoksle dar paaiškino,
kad platus kelias veda tik į pražūtį.
Kartais kyla pavojus, kad norėdami paaiškinti
viską, vietoje radę tokį paaiškinimą, klausimą tik dar labiau sukomplikuojame, o stengdamiesi
paprasčiau nusakyti Jėzaus žodžius, nuklystame į visiškas banalybes.
Žinoma,
tokiu atveju ir tikinčiuosius laikome tarsi naiviais kvaileliais, kurie niekaip nesugeba
suprasti, ką jiems pasakė Viešpats.
Iš tiesų Evangelijos tiesos, nors, atrodytų,
ir pačios sunkiausios, prabyla tiesiai į žmogaus širdį, ir nors kartais gal ir nesugebėsime
jų išsakyti tiksliais žodžiais, tačiau visuomet jausime jų prasmę.
Taip ir
Jėzaus, kuris save vadina „Keliu, Tiesa ir Gyvenimu“, žodžiai nereikalauja labai didelių
paaiškinimų.
Pagaliau būtų ir pernelyg pretenzinga stengtis po vieną žodelį
išnagrinėti visą Jėzaus kalbą, komentuojant ir aiškinant tai, ką pasakė pats Viešpats.
Mėgindami tai padaryti tik pridengtume dieviškąją tiesą savo pačių tariama išmintimi.
Žinoma, negalima atmesti ir pavojaus, jog pasistengsime viską pakreipti savo pačių
naudai.
Ko gero, kaip tik to ir reikalauja kai kurie šių laikų „apsišvietę“
krikščionys. Jiems norisi tikėjimo be įpareigojimų, išganymo be pastangų.
Mes
pamėginkime apsistoti tik ties tuo, kas rašoma Evangelijoje.
Namai, į kuriuos
keliaujame, sutapatinami su Asmeniu: Tėvu.
Kelias, kuriuo einame į namus, taip
pat yra Asmuo: Sūnus.
Drauge Sūnus sutapatina save su Tėvu: Kas yra matęs mane,
yra matęs Tėvą!
Apaštalas Tomas tikėjosi gauti tikslesnių nurodymų, ir net
neįsivaizdavo, kad keliu pas Dievą gali būti pats Jėzus. Jam atrodė, kad reikia nuorodų,
todėl jis ir išsakė savo abejones: …iš kur žinosime kelią?
Tuo tarpu Pilypas,
manydamas, jog stebuklinga šviesa viena akimirka išspręstų visas problemas ir išaiškintų,
kokiu keliu reikia eiti, net ir gavęs Jėzaus paaiškinimą, paprašė: Viešpatie, parodyk
Tėvą, ir bus mums gana.
Išganytojas paaiškino apaštalams, kad jiems (o su jais
ir mums) trūksta tikėjimo nušviesto žvilgsnio, kuris leistų Jėzuje įžvelgti tikėjimo
kelią bei dangaus Tėvo veidą.
Pilypui, o drauge ir mums trūksta tikro ir gilaus
paties Išganytojo pažinimo. Neveltui Viešpats nusiskundžia: Jau tiek laiko esu su
jumis, o tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti…
Mums trūksta ne regėjimų ar
stebuklų, bet tikėjimo, kuris leistų visiems parodyti nuostabius Viešpaties darbus,
apie kuriuos Jis sako: Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos
didesnius.
Šiandien skaitomus Jėzaus žodžius paprastai vadiname atsisveikinimo
kalba, Jo testamentu, paliktu visiems krikščionims. Pasirodo, Viešpats mums paliko
galimybę tikėti, ir to lobio niekas niekada pasaulyje iš mūsų neatims.
Mūsų
kelias pas dangaus Tėvą yra mūsų tikėjimas, mūsų gyvenimas Kristuje, mūsų artumas
Jam, širdies atvėrimas Viešpaties tiesai, kai nebereikia žodžių, o lieka vien tik
meilė, kurioje išnyksta bet kokios abejonės.