Ketvirtasis Velykų Sekmadienis

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso“.

Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia. O Jėzus kalbėjo toliau:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai. Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys. Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras. Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“. (Jn 10, 1–10)

TAS, KURIS EINA KARTU, Mons. Adolfas Grušas:

Girdėdami Jėzaus pasakojimą apie Gerąjį Ganytoją, mes, be abejo, suprantame, kad tai tėra alegorija, tačiau palaipsniui ji tapo mėgstamu visų viršininkų pasakojimu, kurie visų pirma joje įstengė išskaityti žodžius „avys klauso jo balso“ ir, aišku, save sutapatino su Gerojo Ganytojo įvaizdžiu.

Paprastai šis sekmadienis vadinamas Gerojo Ganytojo sekmadieniu, tačiau, ko gero, būtų tiksliau jį pavadinti „avių sekmadieniu“, nes Viešpaties Jėzaus žodžiuose visų pirmiausia girdimas rūpestis ganomaisiais. Netgi šį pasakojimą evangelistas Jonas baigia, primindamas Mokytojo žodžius: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą“.

Todėl būtų verta atkreipti dėmesį į kai kurias charakteringas šio pasakojimo detales, kad geriau suvoktume, koks turi būti geras ganytojas ir ką jo asmenyje Dievas siūlo savo tautai.

Visų pirma reikia prisiminti vartų įvaizdį. Kristus sako: „Aš – avių vartai“. Šis sulyginimas pasirinktas tikrai neatsitiktinai, nes vartai gali būti atidaromi ir uždaromi.

Jėzaus kalboje vartai uždaromi prieš visus vagis ir plėšikus, tuo tarpu atsidaro, kai per juos žengia tikras ganytojas. Vartai uždaromi tiems, kurie ieško tik savo garbės ir naudos, o atveriami tiems, kurie stengiasi atsižadėti savęs vardan kitų, atiduoti save žmonėms, o ganomiesiems užtikrina malonėmis gausų gyvenimą.

Tai vartai, per kuriuos patenkama į laisvę ir ganytojo artumą…

Iš tiesų ganomieji pirmiausia yra kviečiami patirti laisvę.

Santykiai, kurie užmezgami tarp ganytojo ir jo ganomųjų, yra ne tiek juridinis, apeiginis ar doktrininis, bet tikrai gyvenimiškas ryšys.

Nepakanka, kad ganytojas būtų įstatymiškai paskirtas. Kiek yra viršininkų, mosikuojančių oficialiais raštais, bet taip ir nerandančių kelio į savo pavaldinių širdis!… Pasaulyje yra nemaža nematomų „vagių ir plėšikų“, galinčių pasigirti net akademiniais titulais.

Tikras ganytojas tokiu tampa tik tada, kai praeina pro vartus, kuriais yra pats Kristus, o tai reiškia: priima Jo gyvenimo stilių, Jo elgesį ir yra atpažįstamas bei priimamas ganomųjų.

Tai yra būtina, nes ganytojo asmenyje turi atsispindėti paties Jėzaus veidas, jo žodžiuose turi būti girdimas Dievo Žodis. Žmones patraukia ne ganytojo atliekamos apeigos ar sakomi žodžiai, bet jo būtis, jo gyvenimas.

Svarbiausi yra ne išoriniai dalykai, kaip kad struktūros, kurios gali būti labai trapios ir nepastovios, pareigos, kurios yra tuo menkesnės, kuo labiau pasipūtę yra jas einantys asmenys. Kur kas svarbesnis yra ryšys tarp ganytojo ir ganomųjų: pasitikėjimas, artumas, betarpiškumas, mokėjimas atiduoti save.

Be to, ganytojas privalo mokėti užtikrinti avių judėjimą. Iš tikrųjų Jėzaus kalboje svarbiausias momentas yra ne avių įleidimas į aptvarą, o išvedimas iš jo. Gerasis Ganytojas išveda savuosius, pats eina jų priekyje, juos saugo ir gina, o avys jį seka.

Žodis „išeiti“ šiuo atveju tiesiogiai susijęs su laisve.

Tikras ganytojas užtikrina savo ganomiesiems laisvę, netgi stengiasi, kad jie taptų vis laisvesni, nebijotų gyvenimo iššūkių ir drauge visuomet žinotų, kad su jais yra tas, kuris visuomet juos gins ir saugos.