Kardinolo Vingt-Trois pastabos apie Bažnyčios Prancūzijoje gyvenimą

Balandžio pradžioje vykusioje Prancūzijos vyskupų konferencijos plenarinėje asamblėjoje kardinolas Vingt-Trois, Konferencijos pirmininkas, asamblėjos darbų inauguracijos kalboje išdėstė tris problemas, kurių turinys peržengia tik Bažnyčios Prancūzijoje aktualijas.

Visų pirma kardinolas kalbėjo apie kunigų tarpe stebimą netikrumo jausmą, kuri pakelti yra sunkiau nei kasdieninius sielovadinius uždavinius. Daug kunigų jaučiasi įmesti į sūkurį, be aiškaus tikslo ir prasmės, ir be juos pakeisiančios jaunesnės kartos.

Anot kardinolo, šis netikrumas yra šių laikų išbandymas, kurį reikia išgyventi su pasitikėjimu bei viltimi. Tačiau pasitikėjimas ir viltis turi būti maitinami bei palaikomi.

Pastaraisiais dešimtmečiais Bažnyčia išgyveno gilius sociologinius ir kultūrinius pokyčius, kuriems daug jos narių nebuvo pasiruošę, nors, kita vertus, kiek apskritai galime pasiruošti gyvenimo naujovėms? Dėl to jie kenčia, matydami, kad Bažnyčia neatsako į jų klausimus ir lūkesčius. Jie taip kartais yra gundomi kaltinti kunigus dėl esamos situacijos. O dar kiti paprasčiausiai dėlto kaltina visą Bažnyčia ir vyskupus bloku.

Kaip galima užgydyti šį lūžį? Žinoma, negalime pasiduoti institucinės reformos stebuklo gundymui, pabrėžė kardinolas.

Reformos būtinos ir kai vykdomos po būtino tyrimų darbo – gali atnešti vaisių. Tačiau reformos nepadaro visko. Joks vyskupas ar visa vyskupų konferencija negali sugalvoti stebuklingos formulės, kuri išspręstų visus sunkumus. Gali nebent likti institucinėje iliuzijoje. Niekad Kristus Bažnyčiai tiesioginės ir galutinės schemos.

Vienintelis kelias mums vykdyti misionierišką misiją – bendras darbas su mūsų bendruomenių nariais ir kunigų ratu, esančiu aplink savo vyskupą. Šis įsipareigojimas davė vaisių vyskupijose. Tad mes, vyskupai, būkime tam pasiruošę, neaukojant misionieriškos dinamikos tam, kad bet kokia kaina būtų išlaikyta XIX, taip pat ir XX amžiaus vidurio struktūra, - ragino Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas.

Jis pabrėžė, kad būtent parapijų kunigams tenka didžiausias pereinamojo laiko krūvis. Tad jiems reikia padėti – viltimi ir konkrečiais veiksmais. Kunigai į misionierišką misiją teįtraukia pasauliečius. Jokiai atskirai grupei negalima palikti privilegijos ruošti ateitį.

Antra, kardinolas Vingt-Trois kalbėjo apie „gyvybės visuomenę“, akcentuodamas neseniai nuskambėjusį sunkiai sirgusios Chantal Sibire atvejį, naują eutanazijos šalininkų mediatizuotą įvykį.

Kardinolas kalbėjo, jog jis buvo pristatytas taip, kad viešojoje opinijoje sukeltų jausmą, jog būtina legaliai leisti žmogui pasirinkti savo mirties laiką. Tačiau buvo nutylėta apie galimą ir siūlytą gydymą. Žmogaus skausmas buvo instrumentualizuotas ir panaudotas savo interesams.

Nuostabus paliatyvinės slaugos, palengvinančios skausmą, ekipų darbas visuomenės akyse buvo nuvertintas. Yra gėdinga, kad tūkstančiai žmonių, pasiekę paskutinį gyvenimo tarpsnį, sunkiai sergantys dabar bus įtariami neturintys pakankamai drąsos numirti „oriai“. Esami įstatymai buvo aplenkti. Visas atvejis buvo pristatytas kaip žmonijos pažanga. Aistra mirčiai pakeitė užuojautą gyvenimui. Iš tiesų teisė disponuoti savo gyvenimu yra leidimas disponuoti savo artimo gyvenimu, paprasčiau sakant, leidimas žudyti, - sakė kardinolas Vingt-Trois.

Mes šiandien įsitikinę, - tęsė jis, - kad visuomenė neturi teisės organizuoti mirtį: nei negimusių vaikų, nei nepagydomų ligonių, nei senų žmonių. Jei ji tą darytų, ji pakirstų savo pačios šaknis ir taptų kiekvienam abejonės vieta: „ar manęs čia vis dar reikia“? Mes manome, kad žmogaus orumas nereikalauja ieškoti mirties, tačiau išeičių iš tų skausmingų ir sunkių situacijų, kurias žmonės patiria. Todėl labai vertiname ir gėrimės tais gydytojais, kurie palengvina ligonių kančias, visais tais, kurie nepalieka ligonių liūdesiui ir kančiai. Norime padrąsinti ligoninių bei senelių namų kapelionus, pakviesti pasauliečius pasisiūlyti lankyti ir padėti ligoniams ar seneliams.

Galiausiai kardinolas kalbėjo apie šešis mėnesius truksiantį Prancūzijos vadovavimą Europos Sąjungai nuo ateinančio liepos mėnesio, pažymėdamas, kad tai taip pat Europos tarpkultūrinio dialogo metų antroji pusė.

Bendros Europos kūrimo neįkainojamas vaisius yra taika, neužmirštant, jog ji yra trapi. Europa, nedidelis mūsų planetos regionas, amžių bėgyje sukaupė ypatingą vystymosi ir valdymo sugebėjimą, - teigė kardinolas Vingt-Trois, primindamas daug mūsų dienų pasaulyje vykstančių konfliktų.

Iki kiek galime išplėsti šią taiką, dalintis mūsų gerove? Kiek esame pasiruošę dėl atviros Europos rizikuoti savo ekonomine gerove? – klausė jis, kalbėdamas ir apie migracijos problemą. – Ar Prancūzija, kuri didžiuojasi esanti „žmogaus teisių šalis“, realizuos regimų pakeitimų Europos Sąjungos migracijos politikoje?

Kardinolas taip pat išreiškė įsitikinimą, kad vienintelis ilgalaikis migracijos problemos sprendimas yra padėti vystytis toms šalims, iš kurių žmonės daugiausia migruoja. Tačiau investicijos į vystimąsi yra labai brangios, kaip ir jų realizavimo priežiūra. Ar Prancūzija gali ką padaryti, kad visa Europa pasiryžtų vykdyti realią vystymosi politiką pasaulyje? (rk)