Bendroji audiencija. Katechezės apie šv. Benediktą santrauka ir popiežiaus sveikinimas lietuviams.

Bendrojoje audiencijoje dalyvavo kelios dešimtys lietuvių. Juos Šv. Tėvas pasveikino lietuvių kalba:

Nuoširdžiai sveikinu piligrimus atvykusius iš Lietuvos. Brangūs bičiuliai, raginu Jus būti visuomet dosniais Kristaus mokiniais ir visur liudyti jo išganymo žinią. Širdingai visus laiminu. Garbė Jėzui Kristui!

Katechezę Šv. Tėvas pradėjo cituodamas popiežiaus Grigaliaus Didžiojo žodžius apie šv. Benediktą: „Jis buvo Dievo žmogus, šioje žemėje garsėjęs daugybe stebuklų, tačiau ne mažiau garsus buvo ir jo mokymas“. Didysis popiežius Grigalius šiuos žodžius rašė 592 metais, kai nuo šventojo vienuolio mirties buvo praėję penki dešimtmečiai. Žmonės dar atsiminė garsiojo vienuolio darbus, tačiau dar labiau apie jį liudijo jau plačią veiklą išvystę šv. Benedikto įkurtos vienuolijos nariai.

Šv. Benediktas Nursietis savo gyvenimu ir darbais labai daug nusipelnė Europos civilizacijos ir kultūros pažangai. Penktojo ir šeštojo amžių sandūroje pasaulį slėgė Romos imperijos griuvimo nulemta vertybių ir institucijų krizė. Tais didžiojo nuosmukio laikais, Benediktas iš tiesų švietė tarsi žvaigždė sutemose ir savo veikla rodė kelią, vedantį iš istorijos nakties sutemų į šviesą. Šv. Benedikto darbai ir ypač jo Regula buvo tarsi naujas dvasinis raugas, nauja linkime pakreipęs istorijos tėkmę, paveikęs ne tik Benedikto gimtojo krašto, bet visos Europos gyvenimą. Žlugus Romos imperijos politinei vienybei, jis sužadino naują dvasinę ir kultūrinę vienybę. Iš žemyno gyventojams bendro krikščioniško tikėjimo gimė nauja tikrovė, kurią mes vadiname Europa.

Šv. Benediktas gimė apie 480 metus. Turtingi tėvai pasiuntė sūnų studijuoti į Romą, tačiau mieste jis ilgai neištvėrė. Jam nepatiko bendraamžių palaidas gyvenimas. Benediktas norėjo „patikti tik Dievui“. Dėl to nebaigęs mokslų jis pasitraukė gyventi į kalnus, į rytus nuo Romos. Kurį laiką gyveno kartu su nedidele bendruomene, tačiau greit visiškai vienas apsigyveno oloje prie dabartinio Subiaco miestelio. Ten praleisti metai buvo Benedikto dvasinio brendimo laikotarpis. Jis gyveno visiškai vienas tol, kol suvaldė kiekvienam žmogui būdingus trijų rūšių gundymus: savęs sureikšminimo ir kėlimo į pirmąjį planą gydymą, juslingumo gundymą ir pykčio bei keršto gundymą. Benediktas buvo įsitikinęs, kad tik pats sugebėdamas visiškai kontroliuoti šiuos tris žmogui žalingus polinkius, jis sugebės būti naudingas kitiems žmonėms. Tik tas žmogus, kurio siela rami, kuris visiškai valdo aistras, gali kurti ramybę ir aplink save. Tik šitai pasiekęs, Benediktas ryžosi burti vienuolių bendruomenes.

Pirmosios benediktinų bendruomenės susiformavo prie Subiaco olos, kurioje Benediktas gyveno pasitraukęs iš pasaulio. Tačiau 529 metais Benediktas paliko Subiaco ir persikėlė į Cassino kalną. Sprendime palikti slėnį ir apsigyventi ant kalvos, aukštai iškilusios virš plačios apylinkės, galime įžvelgti aiškią simboliką: iš pasaulio pasitraukusių vienuolių gyvenimas yra prasmingas, tačiau vienuolynui taip pat skirta vieša misija visuomenės ir Bažnyčios gyvenime. Ant kalno pastatytas vienuolynas viešai liudija tikėjimo jėgą. Šiame vienuolyne 547 metų kovo 21 dieną Benediktas mirė, palikdamas savo įkurtai benediktinų šeimai Regulą, kuri tapo visos Vakarų vienuolystės pamatu ir kuri duota vaisių ir mūsų dienomis.

Pasak šv. Benedikto regulos, vienuolio gyvenimas yra tarnavimo Viešpačiui mokykla. Pagrindinis vienuolio gyvenimo elementas yra malda, kuri prasideda atidžiu įsiklausymu į Viešpaties balsą ir virsta veikla. Viešpats laukia, - rašo Benediktas,- kad mes kiekvieną dieną savo darbais atsilieptume į jo šventą mokymą. Vienuolio gyvenimas turi būti vaisinga kontempliavimo ir darbo simbiozė. Viešpaties mokinys nesiekia egocentriškai savęs realizuoti, bet trokšta savo darbais šlovinti Viešpatį ir padėti kitiems žmonėms.

Benediktas savo Regulą suvokė tarsi eskizą, tarsi mažą didelio darbo pradžią. Popiežius Paulius VI pripažindamas kokią didelę įtaką Regula turėjo mūsų žemyno krikščioniškos civilizacijos ir kultūros raidai, 1964 metų spalio 24 dieną šv. Benediktą paskelbė Europos globėju. Europa, ką tik užbaigusi savo istorijos dvidešimtąjį amžių, kurį skaudžiai paženklino du pasauliniai karai ir tragiškos utopinės ideologijos, šiandien stengiasi atrasti savo tapatybę. Kuriant naują patvarią vienybę, žinoma, reikalingi politiniai, ekonominiai ir juridiniai instrumentai, tačiau dar labiau reikalingas moralinis ir dvasinis atsinaujinimas, kuris semtųsi jėgų iš savo krikščioniškų šaknų. Kitaip nebus įmanoma atkurti Europos. Be šito gyvybiškai svarbaus elemento, žmogui ir toliau grės pagunda pačiam save išganyti, grės ta pat utopija, dėl kurios, pasak popiežiaus Jono Pauliaus II, dvidešimtajame amžiuje, žmonija išgyveno baisiausią savo istorijos regresą. Siekdami tikros pažangos, ir šiandien įsiklausykime į šv. Benedikto Regulą. Ji tenušviečia mūsų kelią. Šis didis vienuolis ir mus temoko tikrojo humanizmo. (jm)