Popiežiaus apsilankymas XX amžiaus tikėjimo liudytojų šventovėje

Pirmadienio pavakare popiežius lankėsi XX amžiaus tikėjimo liudytojams dedikuotoje šv. Baltramiejaus bazilikoje. Joje Šventasis Tėvas vadovavo Žodžio liturgijai ir susitiko su šv. Egidijaus bendruomenės atstovais, kurie šiemet mini bendruomenės įkūrimo 40 metines. Šventovė Tiberio saloje istoriniame Romos senamiestyje nuo seno yra skirta kankinių atminimui. Baltramiejaus vardas buvo suteiktas bazilikai XI amžiuje į šventovę perkėlus kankinystės vainiką pelniusio apaštalo žemiškus palaikus. Šventovėje taip pat saugomos lenkų, o taip pat prūsų evangelizuotojo ir kankinio, Prahos vyskupo šv. Vaitiekaus palaikų relikvijos. Šventovė ir buvo pastatyta jo garbei. Popiežius Jonas Paulius II Tiberio salos baziliką globoti pavedė šv. Egidijaus bendruomenei, kuri 2000 metais joje įkūrė XX amžiaus tikėjimo liudytojų memorialinę šventovę. Joje kaupiamos visų tautybių krikščionių kankinių liudijimo relikvijos. Šešios bazilikos koplyčios yra pašvęstos atskirų žemynų kankiniams, o jų krikščioniško tikėjimo liudijimą primena altorių paveikslai. Žodžio liturgijos metu popiežius Benediktas XVI aplankė visas šešias koplyčias, tylia malda pagerbė tikėjimo liudytojus ir jų atminimui ant kiekvieno altoriaus uždegė žvakę.

Susitikimas senovinėje šv. Baltramiejaus bazilikoje yra tarsi XX amžiaus kankinių atminimo piligrimystė, kuria pagerbiame nesuskaičiuojamus kankinius, žinomus ir nežinomus, vyrus ir moteris, kurie praėjusiame amžiuje praliejo kraują dėl Viešpaties. Šioje šventovėje, - kalbėjo popiežius,- savaime iškyla klausimas: kodėl jie nesistengė bet kokia kaina išgelbėti niekuo nepakeičiamos gyvybės vertybės? Kodėl grasinamų ir bauginimų akivaizdoje toliau tarnavo Bažnyčiai? Atsakymą duoda šventovės didžiojo altoriaus kankinių paveikslas, kuriame įrašyti Apreiškimo Jonui žodžiai: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju“ (Apr 7, 13). Šiame tekste yra aiški nuoroda į liepsnojančią meilę, dėl kurios Kristus praliejo kraują už mus. Šiuo krauju buvome nuskaistinti. Tos pačios liepsnojančios meilės veikiami ir kankiniai praliejo kraują ir buvo nuskaistinti meilėje, Kristaus meilėje, kuri ir jiems leido savo ruožtu aukotis vardan meilės. Jėzus juk pasakė: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15,13). Kiekvienas tikėjimo liudytojas patiria šią didesnę už save meilę ir dieviškojo Mokytojo pavyzdžiu yra pasirengęs aukoti gyvybę vardan Karalystės. Šitaip tampama Kristaus bičiuliais. Šitaip susitapatinama su juo, sutinkant aukotis iki galo, nekeliant sąlygų meilės dovanai ir tikėjimo tarnystei.

Daugelis krito vykdydami evangelinę Bažnyčios misiją, kiti buvo nužudyti iš neapykantos tikėjimui, daug kitų – todėl, kad atsisakė apleisti jiems pavestus stokojančiuosius, vargdienius ir kitus tikinčiuosius. Jų gretose vyskupai, kunigai, vienuolės, vienuoliai, pasauliečiai. Jų daug!, - pažymėjo Šv. Tėvas. Šie mūsų broliai ir seserys, - tęsė Benediktas XVI, primindamas tai, ką Dievo tarnas Jonas Pauliaus II pasakė prie Koliziejaus 2000 metais ekumeniniame naujųjų kankinių pagerbime,- sudaro tarsi didžiulį XX amžiaus krikščioniško humanizmo paveikslą, kuriame Palaiminimai išgyvenami iki kraujo praliejimo. Dievo tarnas taipogi kartodavo, kad Kristaus liudijimo iki kraujo praliejimo kalba yra iškalbesnė už praeities susiskaldymus, - kalbėjo Benediktas XVI.

Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad smurtas, totalitarizmas, persekiojimas ir aklas žiaurumas yra galingesni, nutildantys tikėjimo liudytojų balsą. Žmogiškai žiūrint jie gali atrodyti kaip istorijos pralaimėtojai. Bet priskėlęs Kristus apšviečia jų liudijimą ir leidžia mums suprasti kankinystės prasmę. Pasak Tertuliono, - kalbėjo Benediktas XVI, -„mūsų daugėja kas kart kai esame jūsų nupjaunami: kankinių kraujas yra naujų krikščionių sėkla“. Visų vardan Evangelijos kenčiančiųjų pralaimėjime ir pažeminime veikia jėga, kurios pasaulis nepažįsta. Apie tai šv. Paulius sako: „būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12,10). Tai meilės jėga; ji beginklė ir pergalinga laikiname pralaimėjime. Ši jėga meta iššūkį mirčiai ir ją nugali.

Šv. Tėvas taip pat paminėjo, kad ir dabartinio XXI amžiaus pradžia yra paženklinta kankinystės. Kai krikščionys tikrai virsta žemės raugu, šviesa ir druska, tuomet ir jie, kaip Jėzus, tampa persekiojimų objektu. Su Jėzumi, krikščionys yra prieštaravimo ženklas. Todėl verta atminti šviesų pavyzdį visų, kurie ankščiau mūsų paliudijo herojišką ištikimybę, pareikalavusią kraujo praliejimo. (sk)